Jau įraše apie vėlukus pastebėjau, kad Vilniaus jachtklubas, save vadinantis “seniausiu Lietuvoje“, išties truputėlį perdeda (ša, husarai, ir kirtis ne ten, ir deda ne tai!), jei taip šlėktišką aplombą švelniai pavadintume.
Todėl šiame įrašų cikle ir susidėliokime, kas buvo tie patys pirmieji buriuotojai (be abejo, pramoginio buriavimo, dar vadinamo yachting, nes iki jų kiekvienas laivavedys ar žvejys ir taip buvo burvedžiu – vėjas ir burės juk buvo karinių ir komercinių laivų “varikliais“), ir kurie yra tie patys pirmieji buriuotojų suburti jachtklubai – tiek pirmeiviai pasaulyje, tiek ir pas mus Lietuvoje.
* * *
Laivus ne transportui, bet savo laisvalaikio pramogai naudojo dar Egipto faraonai, o senesnės civilizacijos (t.y. turinčios raštą ir miestus) savo istorijoje mes nelabai turime.
Nebent leisimės į disputus apie neolitą siekiančią Natufijaus kultūrą Levante dabartinio Izraelio teritorijoje, šumerus ir jų Mesopotamijos alų arba net ir Australijos aborigenus, nuo kurių taip dar ir apie Okeanijos katamaranus pradėsime ginčytis (kurie išties atsirado gerokai vėliau).
Bet egiptiečių faraonams jų pramoginių laivų irklavimui, o ne tik transportui ar piramidžių statyboms, vergų pakako (egiptiečiai šiaip kalėjimų nestatė, tai ir nusikaltėlius arba į prievartinius darbus pasiųsdavę, arba išvis į aną pasaulį, jei tie šitam reikalui nebetinkami), tai ir Nile nekilo išties taip didesnio poreikio burei, priklausomai nuo galimų vėjo kaprizų, nes parankesnis buvo irklinis “bio-variklis“.
Šiaip egiptiečių didžiūnai dar nesivargino netgi ir patys žirgais jodinėti – važinėjo kovinėmis vežėčiomis. Ir žirgai juk dar nebuvo išveisti iki to, kad ant jų raitomis jotų, kaip teigia istorikai, ir mūsų šalies herbas ano meto ir net ankstyvosios antikos žmonėms praktiškai iki pat Romos Respublikos laikų, ko gero, pasirodytų kažkokiu fantasmagoriniu.
Ir va dar vieną, berods, jau romėnų poetą, mėgusį sau burinėje valtelėje laisvalaikiu įkvėpimo kažkuriame ežere paieškoti (visai kaip “vienas blogiausių visų laikų buriuotojas“ fizikas Albert Einstein), aš aptikau paminint tik Rod Heikell išleistoje locijoje, skirtoje europinės civilizacijos navigacijos lopšiu vadinamai Egėjo jūrai.
Tačiau ta knyga buvo dar man 2015 metais emigruojant nukišta rūsyje pas tėvus, o dabar tinginystė karantinas neprileido nueiti ir ją atsirausti tarp visų kitų užgyvento nereikalingo turto dėžių (6 dėžės ten yra vien knygų), kad jums tą konkretų jo knygoje minimą vardą dabar čia konkrečiai pasakyčiau, kai google, pasirodo, irgi ne viską žino (arba aš nemoku gūglinti, arba Rod Heikell tiesiog išsigalvojo – reikėtų jo paties FB perklausti). Jei surasite – papildysiu.
Aišku, iš antikos laikų ne vien aklas reperis Homeras mums pririmavo buvusį jo laikų ir jau bendriniu žodžiu tapusį Odisėją, ant jo perpykusių Olimpo dievų paklaidintą visam dešimtmečiui klaidžioti nuo jo suktumo ir medinio žirgo (sic!) dėka sugriautos Trojos per Egėją iki Jonijos jūroje esančios gimtosios Itakės salos pas savo žmoną Penelopę ir vienintelį sūnų Telemachą.
Ir dar mes žinome iš sovietinių filmukų graikiškų mitų bei legendų tokį makalių Jasoną su jo alkonautais argonautais, nusibeldusiais pas būsimus gruzinus į Kolhidą vogti auksinio avikailio.
Bet kažkaip tiek anais laikais irkluotojai buvo vis tik laivų pagrindinė įgula (graikams, kaip ir vikingams, irklavimas buvo garbingas vyrų užsiėmimas), tiek ir tas vėjas jų laivams veikiau buvo tik pagalbine priemone prie palankaus vėjo, ir todėl antikiniai graikai, vadinami dar ir navigacijos pradininkais, išties gilintis bei vystyti grynai pramoginį vėjo panaudojimą irgi gal taip nematė didesnio reikalo – jiems smagiau buvo tik lakti vyną simpoziumuose ar sportuoti gimnazijose, tvirkinant ugdant jaunąją kartą per filosofiją, poeziją, gimnastiką ar matematiką.
Netgi keliaudami pirmąkart iki Trojos graikai pastrigo pusmečiui dėl pūtusio priešinio pastovaus vėjo, nes šie glušiai dar tik tiesiąsias bures savo irklinėse triremose naudojo, mažai taip tinkamas buriuojant įvėjiniais kursais, o irkluoti per visą Egėją šiems hoplitams bei herojams pasirodė liūdna alternatyva puotavimui, dėl kurio, nes viską pragėrė ir surijo, turėjo skirstytis ir jau kitais metais iš naujo į žygį traukti, kai prisilakę vis tiek pasiklydo ir sąjungininkų salą nusiaubė bei jų vietinį karaliuką sužeidė į koją, dėl ko šlubis, dievų patartas, ėjo ieškoti gražuoliuko Achilo to ietimi, kad ir ką dabar tai reikštų, gydytis.
Tad jau gerokai vėliau tik po romėnų jau iš graikus okupavusių turkų turime dabar žodį meltemi, kuris įvardina šiaurinius vasaros sezoną nuo gegužės vidurio iki rugsėjo vidurio Egėjuje pučiančius pastovios krypties vėjus.
Ir tuos vėjus daug geriau išnaudojo savo laivyboje, manytina, graikų komerciniai konkurentai finikiečiai, navigavę į pietus nuo Rodo salos atviruose Viduržemio jūros plotuose iki jau minėtojo Levanto, o ne nuo salos iki salos kaip patys graikai, tarp kurių juk ir nuirkluoti tą savo galerą iš bėdos gali.
Finikiečius (d.ž.k. filistiniečiai – iš čia Palestina ir palestiniečiai prie jūrinės britų imperijos) pervadino punais romėnai, gerai po graikų dar ir šiuos pripliumpino.
Ir va tuo visą šių galimą įdirbį buriavime nubraukė savo imperine galia, palikusia mums ne istorinį geriausių antikos komersantų ir navigatorių (iš esmės – buriuotojų) paveldą, bet pačių romėnų lotyniška dabar vadinamą jau įstrižąją burę, taip nuo antikinių triremų perkeliavusią iki europinių viduramžių ir Viduržemio galerų, šiais laikais, beje, kaip tradicinę burę labiausiai pastebimą buvusioje senovės Egipto teritorijoje ir Nile (faraonų nėra, vergų nėra, irkluoti noro irgi nėra, tad – buriuojam).
Matote, kaip vienas iš kito išplaukia (be kalambūro)?
Ir dar nuo romėnų laikų mes turime jų filosofo Senekos laiškus Liucilijui, kuriuose skaitome, kad Romos aristokratija nelabai mėgo išvis tą savo mare nostrum, ir į navigaciją bei ją praktikuojančius žmones žiūrėjo, ko gero, taip, kaip mes dabar į visus fūristus.
Tad argi jie mėgtų užsiimti buriavimu savo pramogai? Kur čia jiems ta pramoga? Pramogai buvo skirtas cirkas su žvėrimis ir gladiatoriais, o kitu laiku tie romėnai dar kelius tik sausumoje tiesė, tai dabar visas Europos greitkelių tinklas ir veda į Amžinąjį Miestą.
Antai, tiek ir minėtasis gerbiamas filosofas, bangoms sukilus, supanikavęs kone lipo per galeros bortą pats pėsčiomis dugnu pareiti, tiek ir Julijus Cezaris dėl asmeninių bei jo konkurentas Gnėjus Pompėjus dėl viešojo intereso reikalų tiesiog vienas išskerdė konkrečius jį pagrobusius, o kitas – jau visus Romos teritorijų ir apylinkių piratus. Tai va taip ir šių jūros žmonių sukaupta tam laikmečiui buriavimo patirtis bei marinistinė kultūra irgi nugrimzdo (kalambūras čia) amžių glūdumoje.
Įdomiausia, jei taip Levantą ir Romą apjungsime, tai Apaštalų Darbuose, kurie yra epilogas Naująjam Testamentui, mes galime surasti šv. Pauliaus navigacines ir netgi hidrometeorologines, būtinas ir šiuolaikiniam buriuotojui, žinias, kai tas buvo suimtas ir gabenamas į Romą teismui (nes buvo romėnas su visomis pilietinėmis teisėmis, o ne šiaip žydas, kurį už sąmokslą prieš imperiją galima tiesiog prie medinio pliuso prikalti, ką su Jėzumi ir padarė prokuratorius Pontijus Pilotas), o kilo pakeliui jūroje audra.
Ir nors skirtingai nuo šv. Petro ir šv. Andriaus bei jų to žvejų būrelio, kurie, sprendžiant iš Naujojo Testamento aprašymų, ne kokie buvo irgi buriuotojai (žvejais jie buvo irgi šiaip sau – vietoje sonaro Jėzus šiems nurodė, kur žuvivaisos ištekliai tiems kone panosėje kaupiasi), nes šie irgi supanikavę audroje, tai va šių tuzinui nepriklausęs Saulius, bet visų netikšų (kaip mes, būdami ne žydais) apaštalu vis tik vadinamas šv. Pauliumi, iškeitęs savo šeimos palapinių gamybos verslą į krikščionybės influencerio profesiją, dėl šios ir prikeliavo labai daug tiek sausuma ne savęs pažinimui ir asmenybės atradimui, kaip visas dabartinis hipsterynas, tiek ir jūromis, kurios ir buvo pagrindiniai to meto tolimų kelionių ir transporto keliai. Ir va dėl šitos didelės kelionių jūra patirties, panašu, šv. Pauliui buvo gerai pažįstama stichija – nors, aišku, formaliai jokiu buriuotoju jis irgi nebuvęs.
Bendrai paėmus, ir žydai taip savo laisvųjų profesijų sąraše žinomų jūrininkų, o juolab, ir dykaduonių pramogautojų buriuotojų, istorijoje neturi – o ir kam jiems to reikia, kai Mozė jūrą praskiria ir visa tauta kojų nesušlapusi dugnu pereina, o Jėzus – tas išvis vandeniu vaikšto kaip sausuma?
O persų, vėliau nusavintas dar ir arabų, mums žinomas keliautojas Sindbadas gi – tėra išvis tik išgalvotas pasakų veikėjas.
* * *
Ir taip gaunasi, kad mes buriavimo pradinininkų turime ieškoti ne civilizacijų pradžioje, bet tik jau Europos viduramžiuose, ir iš esmės tik antroje pusėje, kada pagaliau aukštuomenė susirado daugiau laisvo laiko įvairesnėms pramogoms, o ne vien maldoms tarp ištvirkavimų, girtuoklystės bei paleistuvystės, ar kryžiaus žygiams vietoje riterių turnyrų, matuojantis raitiems ietimis besižavinčių jais svetimų širdies damų akivaizdoje.
Ir nuo Biblijos, tarp kitko, šiame pramogų kontekste toli nereikia vėl nutolti, nors iki tol Anglijoje 8-tame amžiuje jau pramoginius laivus, matomai, nusižiūrėję į vikingų langskipus, sau statėsi dar anglosaksai, vadindami šiuos pleg-scips (angl. play-ship – žaislinis laivas).
Tik nepamirškite, kad šie laivai juk iš esmės buvo irgi irklinės didelės valtys, nei kad buriavimui skirtos laivės.
O va jau “išmintingiausiu kvailiu visame krikščioniškame pasaulyje“ sero Antano, kuris Weldon, pavadintas Anglijos karalius Jokūbas I, dar žinomas iki tol ir kaip Škotijos karalius Jokūbas VI iš Stiuartų giminės, originale vadintas James (tradiciškai monarchų vardai yra išverčiami!), užsakė jo, kaip sponsoriaus, vardu dabar pavadintą naujovišką (tam laikui dėl pakitusios anglų kalbos) Biblijos vertimą liaudžiai (ne visi gi lotyniškai skaitė!) ir…
Jei jau pramogauti karališkai iki galo, tai pastatyti jachtą, kuri dar tuomet net ir jachta nesivadino, o tiesiog buvo pramoginė laivė, skirta nuobodžiaujančiam jo ir danės Onutės, su kuria susituokė Osle Norvegijoje, sūnui Velso princui Henrikui Frederikui (sostą vis tik paveldėjo antrasis ir vėliau galvos Parlamento sprendimu netekęs Karolis I).
Tai dabar neaišku, tėvą Jokūbą ar sūnų Henriką bei Frederiką tuomet pirmuoju jachtsmenu istorijoje mus derėtų vadinti?
Bet vis tik ta pramoginė laivė, ko gero, buvo panašesnė tiesiog į didelę valtį su tiesiąja bure palankiam vėjui gaudyti, tad daugiau dar irklinė, nei kad burinė. Ir koks pasiplaukiojimas būtų kaip pramoginis paburiavimas, jei tai pramogai ištisai reikia sulaukti palankaus vėjo? Tad ir pramoginiam buriavimui jau reikėjo visai nebe irklinių valčių su pagalbinėmis burėmis, taip menkai tinkamomis įvėjiniuose kursuose.
Ir todėl apie tam skirtas atsiradusias jachtas ir pirmuosius buriuotojus, jau – antroje dalyje!
Ahoy!
Ir ačiū ne tik skaitantiems ir komentuojantiems, bet ir paremiantiems šį mano rašymą per paypal ar ebank čia.
