Praeitoje dalyje išsiaiškinome veiksmo vandenis (pasakojimo ciklo pradžia čia).
O dabar, kad dar pajustumėte to meto atmosferą ir susidariusią kasdieninę situaciją už amerikiečių teritorinių vandenų, tai štai begarsis keletos minučių trukmės British Pathé dokumentinis klipas apie romo kontrabandą iš Havanos kaip tik tais nelemtais škunai 1929 metais, kuriame gale dar nufilmuotas, manau, tik inscenizuotas pagal I’m Alone įvykius JAV pakrantės apsaugos ir kontrabandininkų škunos bei iš jos perėmusio krovinį valties, susirėmimas:
O štai ką apie tą kontrabandos aplinkybių situaciją už JAV sienų rašo Lawrence Karson 2014 metais knygoje American Smuggling as White Collar Crime p. 149 (vertimas mano):
“Sienų blokados pažeidimai taip pat tęsėsi. Buvo statomi greitesni krovinį sau persikraunantys 60 pėdų ilgio laivai su keliais lėktuvų varikliais, gebantys pabėgti nuo patrulinių laivų, priklausomų nuo pakrantės. Didesni, žemo profilio ir greitesni laivai iki 100 pėdų ilgio, galintys gabenti po 3000 dėžių, buvo konstruojami Naujosios Škotijos laivų statyklose, kad pakeistų ankstesnes romą gabenusius ir lengvai perimamas lėtaeiges škunas bei krovininius kabotažinius garlaivius.
Kiti uostai, įskaitant Halifaksą, Havaną ir Belizą Britų Hondūre, taip pat prisidėjo. Kubos istorija kontrabandoje, prekėms atkeliaujant į ispanų Kubą iš anglų Jamaikos, o vėliau esant vergų prekyviete Karibuose, sukūrė panašios veiklos tęstinumo pagrindą didesnėje kubiečių bendruomenėje. Mažiau nei už 100 mylių nuo pietinių JAV ir išvysčius kaip turizmo kryptį, Kubos logistikos tinklas buvo lengvai prieinamas šios prekybos poreikiams. Be to, kad tarnavo angliško ir prancūziško alkoholio tranzito uostu, Kuba pati turėjo 26 romo daryklas, kurios džiaugėsi jų produkcijos paklausa jiems teisiškai uždarytose rinkose.“
Gal nustebsite, bet turėjęs kovoti su alkoholio, tabako ir ginklų nelegalia prekyba ATF (Alcohol, Tobacco, Firearms) biuras įsteigtas JAV tik 1972 metais.
O tuomet veikė Prohibicijos Biuras, iš pradžių priklausęs Iždo Departamento Mokesčių Tarnybai, bet dėl kovos su nelegaliu alkoholiu perkeltas pagal įgytus policinius įgaliojimus jau į Teisingumo departamentą, iš kurio, laikinai pabuvęs tik ką sukurto FBI (Federal Bureau of Investigations), pavaldaus dėl to irgi Teisingumo Departamentui, dalimi, sugrįžo, jau panaikinus “sausąjį“ įstatymą, vėl atgal į Iždo Departamentą (finansų ministeriją), bet jau ne tiek kaip teisėsaugos, o kaip mokesčių priežiūros padalinys (mokesčių inspekcija).
Mūsų istorijos atveju čia turime dar kiek senesnio modelio jau išbandytą tradicinį kontrabandos variantą, kuomet krovinys užperkamas ne tiek minėtų JAV federalinių agentų jau stebimoje Kuboje ir pakraunamas ne į greitaeigį kontrabandai skirtą laivą, o visiškai legaliai kaip britiškos kanadiečių škunos, kurios maksimalus greitis, kaip laivo valdytojų teigiama, tėra tik 9 mazgai, iš kito jau minėto aukščiau britiško uosto, šio krovinio paskirtimi nurodant netoli nuo šios škunos registracijos uosto esančius gavėjus prancūziškame uoste.
Beje, dėl greičio palyginimui: tarkime, tipinė nedidukė 7-8 metrų burinė jachta plaukia 5-6 mazgų greičiu, kai didesnės apie 10-14 metrų ilgio kruizinės – ir iki šių mūsų aptariamos škunos deklaruotų 9-10 mazgų netgi. Bet reikėtų lyginti tuomet škuną su škuna, ir lietuviška škuna “Brabander“ pasiekia iki 14 mazgų greitį.
Anksčiau minėtame diplomatiniame susirašinėjime amerikiečiai teigė, kad škunos kapitonas tyčia sumažinęs deklaruotą škunos greitį, teigdamas, kad toji buvo jau sena, prastai iki tol prižiūrėta ir seniai nevalytu apžėlusiu dugnu to nelemto incidento metu. Bet realiai, kaip teigia pakrantės apsaugos pareigūnai ją persekioję, tai toji škuna, juk ir buvo statyta pargabenti kuo greičiau žuvį, sužvejotą jūroje toli nuo kranto, ir tuomet spruko nuo persekiojimo pasiekdama netgi greitį ir virš 14 mazgų (t.y. 14 jūrmylių per valandą)!
Dar toliau palyginsime jau ir pačių persekiojusių škuną patrulinių laivų greitį, kad būtų aiškiau, kodėl tiek ilgai tie vaikėsi, atrodytų, seną burinį laivelį.
* * *
Bet kaip matėte iš apyvartos litrais skaičių aukščiau, tam metui čia irgi buvo gana visai įprasta komercinė operacija su visais įformintais tarptautinės anglų-prancūzų tarpkolonialiniais muitinės dokumentais ir logiškai paaiškinamu siekiu atsigabenti į atšiaurųjį Niūfaundlendą šildančio skysčio karibietišką krovinį pigiau buvusia žvejybine škuna.
Šios vandentalpa buvo 205 tonos, dėl ko triumuose ir ant denio iš esmės galima buvo sutalpinti iki 6000 dėžių alkoholio. Juolab, kad ir ši škuna gi jau ne vieną reisą, tiesa, kontrabandos gabenimo, per savo 6 metų eksploatavimo padariusi – ir kas iš esmės paaiškina tokius aktyvius veiksmus iš pakrančių apsaugos toliau.
Jei tiksliau, tai iki 1928 metų galo škuna jau buvo uždirbusi jos to meto savininkui apie 3 milijonus dolerių (dabartiniam kursui pasiskaičiuoti – padauginkite iš maždaug 15, tai gaunasi 45 milijonai, kas yra visai solidi sumelė ir mūsų laikams).
Priežastis, kodėl JAV išties sumokėjo Kanadai finale vis tik gerokai mažesnę už reikalautą kompensaciją, buvo tame, kad JAV tyrėjai įrodė laivo ir krovinio savininku buvus… JAV piliečius, veikusius per statytinius, todėl ne tik pati Kanada neturėtų reikalauti sumokėti JAV kompensaciją JAV piliečiams, bet ir JAV išvis neturėtų mokėti tos baudos JAV piliečiams už tai, kad šie pažeidė JAV įstatymus, tiesa?
* * *
Kuomet stebitės, kodėl JAV teisėjas taip greitai ir taip lengvai tuomet vos už savaitės jau paleido sulaikytus kontrabandininkus į laisvę, paėmęs konsulo įneštą ne tokį ir didelį $500 užstatą tik už laivo kapitoną, o iš kitų apsiribojęs tik pasižadėjimu nesislėpti nuo teismo, tai tikrai ne todėl, kad išsigando Kanados britų konsulo ar pasamdyto Naujame Orleane advokato Edward Grey, pagrasinusio JAV pareigūnus dar ir į teismą paduoti už tyčinį bocmano nužudymą. Bet JAV konsulas Belize, iš kurio buvo kilęs škunos kokas ir vienas jūreivis, dėl to net paprašė policijos apsaugos nuo įniršusios minios, grasinančios susidorojimu už tokius JAV veiksmus prieš šių britus “tautiečius“.
Nors iš pradžių netgi buvo manyta (gal kai škunos vėliavoje amerikiečiai iš pabūklo peršovė Kanados herbą, matyt, tai ir nesimato, kieno čia tas britiškasis red ensign?), kad išvis paskandinta vis tik Didžiosios Britanijos škuna, todėl net buvo informuotas britų ambasadorius seras Esmé Howard Vašingtone, nutursenęs į JAV Valstybės Departamentą su formalaus pasipiktinimo diplomatine nota. Bet kai vietoje jau apsižiūrėjo, kad čia “netikri britai“, tai tuomet jau “tikri“ britai paliko terliotis su amerikiečiais pačius kanadiečius, o ir amerikiečiai kiek lengviau atsiduso, nors skandalas jau buvo spėjęs tapti tarptautiniu.
Ir paleido taip pat ne todėl, kad dar ir “nuosava“ JAV spauda tuomet tarsi susitarusi (nors kas galėtų paneigti, kad…) kritikavo JAV pakrantės apsaugos pareigūnų veiksmus dėl tų perdėto uolumo ir galimo įgaliojimų viršijimo prieš “vargšus žvejus, nusprendusius prisidurti dolerį kitą jiems visiškai legalaus krovinio pervežimu!“, aha.
JAV tyrėjams reikalingi buvo tikrieji krovinio ir škunos savininkai (kurių prieš tai buvusįjį iš Bostono gi jau buvo patupdę į belangę), o ne tie šlapukai, kuriuos pakrantės apsauga išgriebė iš jūros Meksikos įlankoje ir parbogino į Naująjį Orleaną.
* * *
JAV pakrantės apsaugos žvalgybos skyriuje (US Coastal Guard Intelligence Office) tarnavęs kariuomenės ryšių korpuso kriptologas (Army Signal Corps) majoras William Friedman pradėjo iškart klausytis paleisto už užstatą paskandintosios škunos kapitono koduoto (!) radijo ryšio (juk tuomet mobilaus ryšio gi dar nebuvo, o laidinio telefono arba telegrafo ryšį nesunkiai galima buvo perklausyti pasijungus, ką kontrabandininkai irgi puikiai žinojo) seansų su JAV piliečiu, įtariamu buvus tikruoju šios škunos ir krovinio savininku.
Šio kriptologo majoro žmona Elizebeth Friedman visus jos vyro perimtus radijo ryšio pokalbius namie prisėdusi sugebėjo iškoduoti (oi, vargšas tas majoras – jokio ėjimo kairėn, turint tokią žmoną, gebančią visas konspiracijas iššifruoti…).
Savininku tuomet nustatytas JAV pilietis Dan Hogan iš Niujorko, kas paskui teisme todėl ir padėjo JAV gerokai sumažinti pradinį Kanados ieškinį kompensacijai.
Bet tik vienu iš savininkų, nes JAV tyrėjai nustatė veikus visą nusikaltėlių sindikatą (arba organizuotą nusikalstamą susivienijimą, kaip dabar pasakytume).
Pačią Lunenburge registruotą škuną dar 1923 metais įsigijo Bostono gangsteris John B. Magnus, alkoholio kontrabandą į JAV organizavęs nuo Virdžinijos valstijos iki jau minėtojo dainose Sen Pjero ir Mikelono pakrančių, ir užkalęs tame reikale jau paminėtų virš 3 milijonų to meto nelegalių JAV dolerių.
JAV teisingumo girnos mala lėtai, bet užtikrintai, tad 1928 metais šis gangsteris vis tik pakliuvo labai ilgam į cypę. O jo Lunenburge priregistruotą škuną JAV pakrantės apsauga įsidėmėjo, ir netgi visą laiką stebėjo, nesėkmingai bandydami ją pričiupti savo teritoriniuose vandenyse dar 1925 metais, tačiau šioji ir tuomet, vadovaujant kitam kapitonui, nuo pakrantės apsaugos laivų pasprukusi.
Patupdžius už grotų šį Bostono gangsterį, kuris vėliau jau tyrimo metu, kai škuna atnaujino savo reisus, davė parodymus tyrėjams už pažadą sutrumpinti jo įkalinimo laiką, tais pačiais 1928 metais trijulė panašių veikėjų jau iš Niujorko, tarp kurių be jau minėto ir tyrimo, dešifravus radijo ryšį, nustatyto Dan Hogan, buvo irgi taip teisėsaugos įtariami Frank H. Reitman bei Marvin J. “Big Jamie“ Clark (šis buvo konkurentų vėliau nušautas ikiteisminio tyrimo eigoje dėl nereikšmingo ir nesusijusio ginčo, bet jau buvo davęs raštiškus parodymus pareigūnams).
Tyrimas nustatė, kad tuomet Frank H. Reitman davęs $10’000, o jo sindikato partneriai sumetę po $5’000 kiekvienas. Tada Big Jamie nuvyko į Lunenburgą, apžiūrėjo nenaudojamą škuną I’m Alone, už kurią prašyta $18’000, ir iš ano Bostono gangsterio priedangos firmos Kanadoje statytinio britų piliečio Cristian Iversen ją įsigijo, nekeisdami registracijos uosto ir vėliavos, bet įformindami dabar laivo savininke fiktyvią prekybos įmonę Eugene Creaser Shipping Company ir jos agentą jau savo statytinį George Hern, kuris už šias paslaugas gavo atlygį $500.
Tad jei teisiškai JAV tyrėjams spoksojus tik į visus tuos nuosavybės ir registracijos popierius, nesurinkus kitų įrodymų dėl tikrų nuosavybės ryšių, tai šie buvo visiškai teisėti, švarūs ir visokeriopai legalūs – nelabai prie ko prikibtum, ypač britiškoje Kanados jurisdikcijoje, kur JAV tyrėjai jokių įgaliojimų nebeturi, ir jokie JAV piliečiai, atrodytų, jokia JAV draudžiama veikla neužsiima.
Ir naujam sindikatui tad beliko pasisamdyti dabar tik tam tinkamą kapitoną.
Ir tokį Big Jamie ir jo partneriams I’m Alone škunos savininkų statytinis George Hern tarp Kanados britų su neeiline drąsuolio, didvyrio ir šiaip kietuolio nepriekaištinga valstybės akyse reputacija pasiūlė!
Tai kas gi buvo tas vietos legenda tapęs šios škunos toks ypatingas kapitonas?
* * *
Apie jį ir įvykius – jau kitoje dalyje.
Prenumeruokitės, ahoy!
O aš jums dėkoju už savo balsavimą piniginiais vienetais tinklaraščio plėtros labui per čia.
