Praeitoje dalyje pamenate mano klausimą, kalbant apie buriavimo atsiradimą Lietuvoje?
Tuomet aš rašiau, kad “žemaitis“ grafas H. F. Tiškevičius mažiau tinka mums į pirmuosius buriuotojus Lietuvoje, nei kad “dzūkas“ kompozitorius bei dailininkas M. K. Čiurlionis, ir ne vien todėl, kad buriavo ne Lietuvos vandenyse, o Viduržemio jūroje, nes ir pastarasis juk tą darė Juodojoje jūroje.
Kalbant gi apie dabartinės (!) Lietuvos teritorinius vandenis, kai nebeturime to Vytauto Didžiojo mums jodinėjimui atvertos Juodosios jūros pakrantės, tačiau turime dėka 1923 metų Klaipėdos sukilimo dabar trečdalį Kuršmarių su jūrų uostu jų šiaurinėje dalyje, tai pats pirmasis pas mus, nors ir ne visai tada pas mus nebuvusios valstybės prasme, pramogai buriuoti pradėjo… škotas.
* * *
Taip jau nutiko, kad Lietuvos upėmis, pradžioje iš dabartinės Dzūkijos (čia buvo karališkos valdos – t.y. valstybiniai miškai, todėl dzūkai istoriškai tokie truputį atsipūtę, kuomet kalbame apie baudžiavos palikimą etninėje sąmonėje, nes ne čia pat gyvenančiam ponui gi dirbi, o tas tavo karalius tupi toli Krokuvoje, ir jo paskirti prievaizdai ant tavęs irgi ne kasdien šio pakontroliuojami), o vėliau vis giliau iš LDK teritorijų ta plukdoma sieliais mediena buvo reikalinga ne vien Hanzos Sąjungai, kuri netgi savo kokybės vertinimo ir atrūšiavimo kontorą turėjo Kaune.
Kiek vėliau ir vėl jau “rusiškos“ medienos ypač prireikė su revoliuciniais ir galvas karaliui bei aristokratijai nuridenusiems prancūzais kariaujantiems dar monarchistams britams.
Dar kiek anksčiau Jungtinėje Karalystėje dėl išplėtotos žemdirbystės XVIII amžiuje, nekalbant jau apie pramoninio amžiaus pradžią, kuomet ištisi kaimai Škotijoje nuvaikyti nuo žemės, atlaisvinamos avių ganykloms, staiga atsirado masė tokių “antrarūšių“ britų, kurie pagal kilmę buvę škotais, ir kuriems teko jau pramisti ne iš būtos sėslios visuomenės amatų ir verslų.
Šie ne tiek emigravo kaip airiai, kuriuos tą privertė padaryti dėl anglų kaltės kilęs “bulvių badas“ (nors Naujoji Zelandija apgyvendinta yra būtent škotų, kaip ir Kanadoje netgi provincija vadinasi Naujoji Škotija, kurioje yra netgi pirmasis jachtklubas tame žemyne), kiek tie škotai darbinosi į angliškas verslo bendroves (taip britų Rytų Indijos Bendrovė – vienas iš tokių pavyzdžių, kur škotų kilmės darbuotojų ir pareigūnų buvo triskart daugiau, nei iš žmonėmis gerokai gausesnės, kaip ir dabar, Anglijos dalies).
Tarp kitko, kunigaikščių Radvilų įsteigti mūsiškiai Kėdainiai – irgi vienu metu buvo škotiškas miestas, kuriuos Vilniaus, kaip Šiaurės Jeruzalės, pavyzdžiu galėtume vadinti Rytų (nes škotai Britanijos saloje ir taip šiauriečiai, tai Šiaurės Atėnų pavyzdys netiktų) Edinburgu, tik va bėda tame, kaip sakiau, kad Indija labiau britų sąmonėje yra tie Rytai, tai nelabai čia ta etiketė šiam miestui ir tiktų.
Kaip bebūtų, bet į pagrindinius mūsiškės medienos, nors tuomet politiškai laikytos rusiška, eksporto vartus į Didžiąją Britaniją, kuo buvo Rytprūsiuose esantis Memelis (esantiems tanke primenu: vadinasi Klaipėda), 1822 metais iš škotų miesto Aberdeen atvyko tada dar jaunas škotas medienos pirklys John Mason (neturiu portreto, ir niekur nerasta!).
Ir kuriam čia labai neprastai ta komercija sekėsi, nes pasekoje jis dar įsteigė ir cigarų dirbtuves, dar vėliau pastatė ir vieną pirmųjų garinę lentpjūvę (nors toji sudegė 1852-aisias per Sekmines ir teko ją atstatinėti – tokios jau to meto garo mašinų technologijos), dar grandinių ir mašinų fabriką, garinę kalvę bei liejyklą.
Kaip “anglas“, šis škotas buvo vienas angliškosios pramoninės revoliucijos naujųjų technologijų (garo mašinų) įdiegimo pradininkas uostamiestyje, nes kitais metais po to, kai paleistas pirmasis garinis laivas 1839 metais, jis įsigijo 30 AG garlaivį Will o’ the Wisp (angl. Žaltvykslė), pervadino vietiniams suprantama kalba į Irrwisch (dar: vok. velniūkštis, kaip ir angl. Jack O’ Lantern), ir paleido kursuoti tarp Memelio uostamiesčio ir Rytprūsių sostinės Karaliaučiaus, sustojant Tepliavoje (dabar rus. Gvardejsk) ir Labguvoje (dabar rus. Polesk). Šį laivą žiemą buvo užspaudę ledai prie Ventės Rago, o jau sutvarkytas 1851 metais vis tiek sudegė.
John Mason 1827-aisiai gauna pilnas miestiečio teises (po 1720 metų maro germanizavę kraštą vokiečiai vis tik stengėsi lietuvių čiabuvius, tapusius šiame krašte mažuma, laikyti atokiau nuo savo miestų ir jų savivaldos), tad škotas tampa, ko gero, labiau “prūsokas“, nei kad dar yra pagal gimimą “britas“ – taip tuo Memelio piliečiu jis prabus virš 74 metų iki pat mirties.
Nepaisant to, jo įsteigtas viešbutis Marktstrasse (dabar Turgaus gatvė) 48/49, veikęs ir po jo mirties iki pat Antrojo Pasaulinio karo, vadinosi British Hotel. Šiame dar gyveno ir Memelio tarybos narys bei mecenatas, iš Dancingo kilęs žydas augalų sėklų pirklys Julius Liudwig Wiener (1795-1862), o Lietuvos laikais 1925-1939 metais dar veikė ir žydų tautinis bankas – kredito kooperatyvas, uždarytas atėjusių nacių.
Ilgainiui pats John Mason netgi tampa miesto savivaldoje komercijos tarėju, nes yra irgi žinomu mecenatu, kuris ne tik 1843 metais įsteigė labdaros valgyklą “Sriubos įstaiga“: taip per didįjį Memelio gaisrą 1854-aisiais sudegusį teatrą jis nuperka ir atstato, įkurdamas ten dar ir savo prašmatnų restoraną – šis teatras iškilmingai miestiečiams atidarytas vėl 1860-aisiais.
Kitų atvykstančių komerciniais reikalais britų pagausėjimas vokiškame mieste paskatino čia ir aludarystę – juk tos aludės pub yra britiškos kultūros dalimi. Taip Reinckių giminė įsteigia alaus bravorą, kuris dabar yra mūsiškis “buriuotojų alus“, nes žinomas jau “Švyturio“ vardu.
Beje, patį Memelio uosto švyturį dar XVIII a. pabaigoje pastatė vis tik Johann Samuel von Lielienthal. Ir štai imperial porter alaus rūšis Britanijoje taip yra užvadinta visai ne tuomet vokiečių uostamiesčio (vieninga kaip imperija pati Vokietija gi išvis tebuvo paskelbta tik 1871-aisiais Versalyje) ar pačios britų imperijos garbei, bet, kaip bebūtų keista, Rusijos, kurios dalimi mes juk ir buvome greta Memelio krašto sienų – ko gero, mūsų medienos ir produktų eksportą per Memelį patys anglai tuomet veikiau suvokė kaip “rusišką“, nei vokišką (pastarasis toks kaip “vokiškas“ jau veikiau anglams ėjo Šiaurės jūra iš kokio Hamburgo ar Liubeko).
Tad jei patys etniniai rusai nelabai ką apie alų išties išmano (todėl anglai rusišku alaus juk ir nepavadino), skirtingai nuo mūsų “tautinio gėrimo“ (kuris yra vokiško standarto…), tai ir čia mes kažkiek šalia aludarystės laurų bei apynių pastovėjome (nieko nedarydami, aha), o tas memelburgerių alus konkuravo su tikru prūsokišku Tilžės ir Karaliaučiaus alumi, kas manęs labai nestebina, nes anglai yra elio (ale – viršutinio rūgimo, skamba labai lietuviškai) gėrėjai, o ne vokiškojo lager (žemutinio rūgimo) ar pilsner, ir šis imperial porter yra išties arčiau angliško skonio ir technologijos.
Ir kad dar ir patys lietuviai nėra tamsaus alaus gerbėjai, tai va ir liko tas importinis porteris tik imperiniu, o ne lietuviškuoju pavadintas (jei būtų vadinę kunigaikštiškuoju nuo LDK, tai tas “gabalėlis kunigaikščio“, pagal ATR kaip buvusios Lenkijos dalį po Gegužės 3 dienos Konstitucijos, aludėje su anglu geriančio ruso ausiai skambėjo… savotiškai: piece o’ duke).
* * *
Bet ne apie alų čia susirinkome kalbėti, o buriavimą – tai Memelio pagrindinė laivų statykla buvo įsteigta Paul Willy Lindenau, kuris šių burlaivių jų amžiaus galui daugiausiai ir yra čia pastatęs.
Tik kad irgi ne jis kažkodėl buriuoti pradėjo, o jau minėtasis škotas John Mason, kuris susituokė čia, ir jau savo vaikams kažkur tarp 1830-1840 metų nupirko burvaltę dar liugerinėmis burėmis, pavadinęs ją abiejų sūnų vardais Bob & Bill – tai formaliai jachta dar nepavadinsi, bet tai vis tik jau yra pramoginio buriavimo pradžia dabartinėje Klaipėdoje!
Be abejo, škotas ir pats dar buriavo, įsigijęs pradžioje didelį švertbotą Kiebitz (vok. Pempė), ir savo šia viena didžiausių uostamiesčio jachtų lankydavęs kitus Baltijos jūros uostus.
Prie jo prisijungė ir žentas, vedęs John Mason dukrą Mary Johanne Mason (gimusią 1834 metais – judu susilaukė net 12 vaikų).
Taip pat į kompaniją prie šių prisidėjo ir kitas medienos verslininkas Hugo William Plaw (1822-1884), kuris buvo dar ir Prancūzijos, Ispanijos bei Hanoverio (primenu istorinį kontekstą: Vokietijos tuomet dar nėra – yra Europoje dar tik pavienės vokiečių kunigaikštystės, iš pradžių po 1848 metų proletariato riaušių Berlyne susijungę tą Ordnung įvedusios Brandenburgo sostinėje karingosios Prūsijos Karalystės dėka tik į Šiaurinę Konfederaciją) konsulu, ir kurio tėvas irgi buvo… britų diplomatas.
Taip pat aktyvus buriuotojas ir pasekoje Memelio jachtklubo steigėjas dar buvo čia norvegas Henrik Sophus Skougaard (1842-1912), kuris irgi buvęs Danijos bei Norvegijos ir Švedijos konsulu, o į buriavimą dažnai ėmęs dar ir savo žmoną. Jo pavarde pavadinta jachta buvusi netgi vieną didžiausių MSV jachklubo jachtų.
Prie šių garbingų vyrų prisidėjo kiti buriuojantys kolegos medienos pirkliai: Muttray, Pitcaim, Frobeen, Richard Lankowski.
Pirmoji regata Memelyje surengta 1869 metais. Memelio pirklys Rudolf Werner tais metais su Möwe (vok. Žuvėdra) laimi trečią vietą Piliavoje (tada Pilau, dabar Baltijskas – po Antrojo Pasaulinio karo, likvidavus Rytprūsius, dabar tai pagrindinė Rusijos Baltijos karo laivyno bazė vietoje buvusios Kronštate prie Peterburgo), o 1873 metais dalyvauja Karaliaučiaus regatoje.
Galop, John Mason iniciatyva po 1884 m. rugpjūčio 9 d. regatos to paties mėnesio 30 dieną įsikuria ir pats Memelio jachtklubas: MSV – Memeler Segel Verein (primenu, ne tik Rytprūsiuose tuomet, bet ir dabar Vokietijoje seniausias vis tik yra Segelklub Rhe, dar 1855 metais įsisteigęs Rytprūsių sostinėje Karaliaučiuje (dabar klubas nuo 1945 metų jau įsikūręs Hamburge):
Jachtklubo uostelis įsikūrė šalia to meto Lindenau laivų statyklos, kur dabar yra Klaipėdos kruizinis terminalas. O vėliau persikėlė į Malkų gatvę, nes statykla senąją lentpjūvę įsigijo su visa teritorija.
Klubo susirinkimai vykdavo iš pradžių Thiel restorane, o vėliau Fischer vyninėje. Žiemą ant Kuršmarių ledo buriuota ledrogėmis, ir tam buvo netgi savas ledrogių klubas Kurische Eis-Yacht-Klub (kiek mačiau to meto nuotraukų, tai šis klubas naudojęs tą patį MSV vėluką – veikiau čia buvo MSV jachtklubo ledrogių sekcija).
Pirmuoju komodoru, aišku, išrenkamas John Mason, taip juo perrinktas dar penkis kartus, o po jo buvo išrinktas laivų dailidė Friedrich Anker. Dar vėliau – navigacijos mokytojas Isermann, o net keturiolika metų paeiliui (1891-1905) komodoru buvo jau minėtas aukščiau irgi suprūsėjęs norvegas Henrik Skougaard.
MSV klubo laivių statyba ir jų remontu rūpinosi iš Hamburgo į Memelį persikėlęs Martin Plat, kuris klube puoselėjo ir jūrines tradicijas – taip atsirado buriuotojų paradinė uniforma, primenanti Vokietijos karininkų aprangą.
MSV glaudžiai bendravo anksčiau minėtais tiek su Karaliaučiaus Rhe, tiek ir su Liepojos klubu Nord, paminėtais ankstesnėse dalyse. Deja, bet šis vokiškas MSV jachtklubas niekada nebuvo draugiškas čia nuo 1923 metų sukilimo pradėjusiems uostamiestyje šeimininkauti lietuviams (gi šie prūsokų laikyti okupantais!) ar netgi vietiniams lietuvninkams (nes šie čiabuviai prūsokų laikyti lietuvių “grobikų“ kolaborantais). Nors praeitoje dalyje irgi paminėtas vaistininkas K. Mažonas bent jau savo jachtą Gulbė, tapusią vėliau S. Šemerio Tegu, įsigijo vis tik iš MSV klubo narių, o ir XIX amžiaus gale tarp buriavimo pradininkų ir MSV klubo narių minimas konsultas labai lietuviška pavarde – Buttkus.
Beje, yra oficialus MSV jachtklubo vokiečių (!) kalba rašytas 1938 metų birželio 9 dienos atsakymas LBS vadovui dėl narių sąrašo (išvardinta valdyba) ir įstatų – toks šaltai mandagus, tai ir neaišku, ar formaliai bent jau šis jachtklubas tuomet priklausė LBS.
1939 metais Vokietijos naciai lietuvius be didesnių ceremonijų tiesiog išvijo, Klaipėdą sau jau į Trečiąjį Reichą susigrąžino, čia atplaukęs karo laivu jų fiureris vietiniams naciukams, vadintiems patriotais, pasakė jam taip būdingą audringą kalbą to aukščiau minėtojo buriuotojo škoto John Mason atstatyto teatro balkone, ir vėl pavertė miestą Memeliu kaip vokiečiams “priklauso“ nuo 1922 metų esančiame valstybės himne “Deutschland, Deutschland über alles“ pagal Johann Haydn melodiją (dabartiniame himne to stulpelio apie vokiškąjį Memelį himne jau nebėra).
O jau po Antrojo Pasaulinio karo ir paties vokiškojo MSV jachtklubo, kaip ir lietuviškojo Klaipėdos Jacht-Klubo, sovietų valdomame uostamiestyje nebeliko – kaip ir Sąjungininkų sprendimu buvo likviduota pati Rytprūsių valstybė bet kokia įmanoma valstybine forma, o vokiečių civiliai gyventojai buvo ištremti į Sąjungininkų okupacinę zoną (deja, daugeliui jų – valdomą sovietų).
Taip ir likučiai paties memelanderių MSV klubo galop 1966 metais susijungė su tokiu pačiu ištremtuoju kionigsburgerių Rhe klubu, kuris juk irgi persikėlė iš Karaliaučiaus, tapusio rusų Kaliningradu, į vokiškąjį Hamburgą.
* * *
Beje, įdomu, kad lietuvių jachtklubai tarpukariu steigti ne tik Kaune ir Klaipėdoje, bet ir Panemunėje, Šiauliuose, Alytuje, Ukmergėje – yra Lietuvos archyvuose netgi 1937 metų gegužės 14 d. raštas, prašantis Varėnos (dabar – Senoji Varėna, Artilerijos stotis buvusio geležinkelio iki Alytaus) Dainavos sanatorijos ūkvedžio sūnų Kauno jėzuitų gimnazijos šeštoką Vytautą Bagdanavičių įtraukti į LBS buriavimo mokyklos klausytojų sąrašus. O apie jūrų skautus – išvis atskira tema būtų, ir akivaizdu, kad lietuviai tarpukariu gerokai aktyviau siekė susijūrinti kaip tauta, vystydami buriavimo sportą kaip tautinį.
Per praėjusį karą 1943 metais šiauliečiai nacių okupacijos metu Lietuvoje dar surengė vieną tautinę regatą burvaltėmis Rekyvos ežere, bet tiek iš tų pramogų karo metu ir tebūta – tas nelabai terūpėjo net ir patiems vokiečiams Memelyje.
O va 1946 metais lietuviai po truputį jau vis tik ėmė grįžti į Klaipėdą ir pradėjo čia vėl atkurdinėti savo buriavimą – iš senųjų klaipėdiškių buriuotojų nuo 1939 metų čia tebuvo likęs tik 47-erių metų keturvėjininkas futuristas poetas ir gimnazijos mokytojas Salys Šemerys, kurio turėtą tolimiausią lietuvių jūrų kelionę tarpukariu atlaikiusią jachtą Tegu “išvaduotojai nuo vokiečių“ smagumo dėlei sušaudė į skutus kaip “nacistę“ Smiltynės jachtų uosto elinge.
Tačiau tuomet atsikėlė mokytojauti į Klaipėdą ir tik vidaus vandenyse tarpukaryje buriavęs 32 metų Edvardas Igaunis. Ir va tie susitikę vyrai padarė išvadą, kad, kaip kvietė profesorius Kazys Pakštas, lietuvi, eik į jūras, todėl jiems irgi navigare necesse est – ir jau 1946 metais pastarasis aktyvistas turi patvirtintą netgi oficialų sovietų valdžios raštą, kad yra Lietuvos Jūrinio Jachtklubo su filialu Trakuose (sic!) viršininkas.
Taip po truputį buvo pradėta rankioti visas ištąsytas per karą ir valdžių permainas inventorius ir tvarkyti išlikę čia surastos jachtos. O va “braliukai“ latviai po karo vis tik pradangino Liepojoje atsidūrusią mūsų tarpukariu buvusią didžiausią jachtą Šaulys.
Nors dingo, aišku, ne tik šioji – be sovietų piktdžiugiškai sunaikintų kaip Tegu, aš dar pasidairyčiau netgi tarp britų trofėjinių, kurie visą laivyną tokių karo gale surado viename iš Luftwaffe uostelių Kylyje (Kiel) ir pas save parsivarė (jei taip pamatysite 58 pėdų Overlord…). Tai primenu, kad Luftwaffe vadas buvo reichsmaršalas Hermann Wilhelm Göring, Rytprūsių (sic!) valdytojas – taip netgi vienoje iš tokių jo kuruoto oro pajėgų buriavimo laivynų jachtoje buvo 1962 metais nufilmuotas Mozūrų ežeruose (kas irgi iki karo buvo Rytprūsiai) pats pirmasis režisieriaus Roman Polanski filmas “Peilis vandenyje“.
Tai nenustebčiau, kad kokia ir lietuvių “vokiška“ jachta po karo koks britas gal smagiai gydėsi savo PTSD nebūtinai Baltijos akvatorijoje. Arba nelabai sekėsi vyrams atsiimti net gal irgi aptiktas jachtas iš “vyresniojo brolio“ Suomių įlankoje prie Leningrado.
Kaip bebūtų su tomis nuosavybėmis, bet šioks toks nors ir sovietinio stiliaus (juk privačios nuosavybės nėra – visos jachtos ir pats uostelis, kaip ir visas buriavimo inventorius, yra “liaudies“), o vis tik 1946-1950 metais Klaipėdoje lietuviškas jachtklubas atsikuria ir veikia, kol ir vėl likviduojamas po truputį valdžią vietose rimčiau atkuriančių sovietų, todėl visas šio jachtklubo turimas turtas buvo atiduotas taip naujai sukurtai 1950-aisiais LTSR profsąjungų sporto draugijai Žalgiris.
Ir kiek suprantu iš 1947 metais įvykusios pačios pirmosios Kuršių Marių Regatos (dabar žinomos paprastai kaip KMR – ir tai yra Lietuvos nacionalinė regata Nr. 1), tai va būtent šio pirmojo pokarinio Lietuvos profsojūzinio jachtklubo vėliavos ir vėluko, tuomet KMR iškeltų, dizainą dabar kaip tik ir yra pasiėmusi LBS – Lietuvos Buriuotojų Sąjunga.
Man netgi dabar smalsu pasidarė, kurie senieji buriavimo vilkai 1990-aisiais tą vėliavą ir vėluką, užsimetusius, greičiausiai, net ne pačioje Klaipėdoje, bet to pirmojo pokario jachklubo filiale Trakuose, išvilko tuomet į dienos šviesą, kad padarytų LBS simboliais, nes nuo 1950-ųjų, spėju, vis tik buriavime Lietuvoje buvo naudojama žinybinė jau Žalgirio sporto klubo simbolika, savotiškai susisiejanti kaip ir LTSR vėliava spalvomis su… Mažosios Lietuvos buvusiu vokiškuoju MSV jachtklubu.
* * *
Beje, jei jau taip dabar kalbant apie Trakus, nuo kurio buriuotojų pareiškimo jų Vilniaus jachtklubo svetainėje apie “seniausią“ jachtklubą ir prasidėjo šis ciklas – Trakai gi buvo tarpukariu irgi ne Lietuvos, bet Lenkijos teritorijoje.
Čia 1926 m. sausio 10 d. (beveik 5 metais vėliau už kauniečius!) lenkų karininkai ir įsteigė savo jachtklubą, kurio pirmuoju komodoru tapo lenkiškojo Stepono Batoro vardo Vilniaus universiteto medicinos profesorius ir buriuotojas nuo 1899 metų kaip Peterburgo ir Novgorodo jachtklubų narys, taip pat dar ir Lenkijos Jachtklubo narys bei vienas iš Lenkijos Buriavimo Sąjungos steigėjų, ir nuo 1925-ųjų pirmosios jūrinės (vandenynų) lenkų jachtos Carmen bendrasavininkis Czesław Czarnowski (1883-1983), buvęs šio Trakų jachtklubo komodoru iki 1930-ųjų.
Dabartinis lietuviškasis Vilniaus jachtklubas yra ne visai toje vietoje, kaip lenkiškasis, net jei kartais taip bando kas teigti – lenkai savo jachtas laikė arčiau Pusiasalio pilies pusės (žiūrint į Žalgirio irklavimo bazės griuvėsius – iš dešinės, kai dabartinis Vilniaus jachtklubas yra kairėje šiems), nors irgi tame pačiame pusiasalyje tarp Nerespinkos ir Galvės galo bei Lukos (Bernardinų) ežero pradžios.
Ir dar iki dabar yra išlikęs netgi tas senasis lenkiško jachtklubo būstinės pastatas, kurį jie pasistatė tais 1930-aisiais, ir į kurio atidarymą atvykęs buvo net pats to meto Lenkijos prezidentas Ignacy Mościcki bei to meto Vilniaus vaivada, vėliau šį pakeitęs jau kaip egzilinės Lenkijos vyriausybės prezidentas Londone nuo 1939 metų Władysław Raczkiewicz – taip, už tos pačios sugriuvusios sovietmečio Žalgirio irklavimo bazės.
Ir kurį, deja, dabar šaunieji Trakų istorinio parko paveldosaugininkai (sic!) priteisė Artūrui Zuokui ir jo bendraturčiams, įsigijusiems šią teritoriją dar 1995-aisiais, sulyginti privalomai su žeme dėl šių… “vizualinės taršos“, neleisdami jokių rekonstrukcijų (“griauti, griauti ir darkart viską nugriauti – kad jokių ten buržuazinių, atsiprašau, šlėktiškų paveldų nebeliktų!“).
Tad neliks mums istorijoje ne tik to senojo lenkiškojo vėluko pavyzdžio (gal netyčia kur lenkiškoje literatūroje aptiksiu tikslesnį, bet aš manau, kad tai buvo tas pats Lenkijos Jachtklubo vėlukas, papildytas nebent klubine emblema kaip filialo), bet nebeliks ir nei žymės, kur išvis to paties pirmojo jachtklubo, tegul irgi nelietuviško kaip MSV Klaipėdoje, būta Trakuose, nuo kurio čia buriavimas prasidėjęs.
Sakyčiau dabar, tai, kad Vilniaus Jachtklubas Trakuose kažkiek tos lenkiškos priešistorės dabar bando savo metraštyje išsaugoti, yra veikiau teigiamas ir vertas pagarbos dalykas – nostalgizuojantis wilnonaszinis koks lenkas ar aršus jaunalietuvis būtumėte.
Ir jei klaipėdiečiai tą savo buriuotojišką įdirbį po karo per dešimtmetį kažkaip išbarstė – gal kad ta jūra juk buvo lietuviams dėl sovietų iš esmės uždaryta, o jau 1959 metais Kaune pradedama buriuoti HES dėka sukurtoje erdviausioje to meto buriavimo akvatorijoje Lietuvos vidaus vandenyse: Kauno mariose.
Tai va vilniečiai Trakuose, iš pradžių dar 1940 metais trumpam šauliams perėmus turtą iš čia lenkus išsivijusių sovietų (iki patys šauliai buvo likviduoti tų pačių metų liepą jau irgi sovietų), o po Antrojo Pasaulinio karo jau nuo 1946 iki 1956 metų “jachtklubo“ vadovo pareigas perėmus buriavimą čia atkurdinėjusiam lietuviško J. Mickevičiaus-Kapsuko vardo Vilniaus universiteto profesoriui (sic! – žr. aukščiau lenkų pirmąjį komodorą iki karo!), geografui, latvių kalbos vertėjui ir stenografui, buriavimo teisėjui Jurgiui Stabiniui (1907-1959, gimė ir mirė Rygoje, o palaidotas Vilniuje), ne tik iki dabar dar išsaugojo (juk iš čia per Lenkiją “išburiavo“ ir pirmasis Atlantą įveikęs lietuvis Bronius Rožinskas), bet ir tą lietuviško buriavimo tradiciją pokaryje netgi išplėtojo (taip nuo 1963 metų čia vyksta ir minėtojo komodoro Jurgio Stabinio taurės varžybos), ilgą laiką sovietmečiu būdami (nors jie ir dabar pasakytų, susiginčiję su kauniečiais: kodėl “būdami“ – ir esantys!) Lietuvos buriavimo sostine.
Kad tas buriavimas nuo pat 1946 metų nenutrūkstamai vyksta dar iki šiol Trakų ežeruose ir turi gyvą klubinę istoriją bei tradiciją, gal vis tik ir padaro šį Vilniaus jachtklubą išties seniausiu iki šiol veikiančiu, nors ir ne nuo tų metų bei ne nuo tų žmonių jiems metraštyje priskaičiuojant, vis tik dabartiniu jachtklubu Lietuvoje?…
Ahoy!
* * *
Ačiū skaičiusiems tokį ilgą ciklą atsakymo į tokį paprastą (?) klausimą, kuris jachtklubas yra seniausias; ačiū komentavusiems; ačiū už jūsų paramą čia!
Deklaruoju, kad joks Vilniaus jachtklubas, Lenkijos Institutas Vilniuje, alaus darykla Švyturys bei kokia nors škotiška arba vokiška ir bet kokia kita memelanderių draugija man už jokią savo čia gal randamą reklamą tikrai nieko nesumokėjo (o juk galėtų, ar ne?!).
