Pirmoje dalyje išsiaiškinome, kas yra vėlukas, ir kaip toji laivo vėjarodė tapo ne tik buriuotojo, bet ir jo klubo identifikaciniu simboliu ant vandens.
Kuo gi pats jachtklubas skiriasi nuo uostelio, ir kuo yra buriuotojų klubas, buriavimo klubas ar buriavimo mokykla – jau rašiau (siūlau persiskaityti čia ir nebedaryti sau gėdos).
O šioje dalyje – kaip praktiškai naudojamas vėlukas, ir kaip yra Lietuvoje.
* * *
Skirtingai nuo laivo vėliavos (angl. ensign), kuri pakeliama 8 valandą ryte ir nuleidžiama saulei leidžiantis, vėlukas (angl. burgee) gali plevėsuoti iškeltas visą laiką bet kuriuo paros metu. Na, nebent laivės savininko išties ilgam nebėra “namie“, tai ir vėluko tuomet nepamatysite (kaip ir nebus laivo vėliavos).
Aš nebesigilinsiu į gal dar XIX amžiaus galą siekiančią tradiciją (štai čia tas šaltinis smalsiems: Yachting, I-II tomai; išleista Longmans leidyklos Londone 1894 metais; autoriai – seras Edward Sullivan su bendraautorių kolektyvu, sudarančiu keliaraiščio ordino riterius, lordus ir tarp viskonto ir markizo esantį grafą), bet regatoje tuomet registravo laives pagal jų lenktynines vėliavas tarsi riterių herbus į turnyrą (minėtoje knygoje prašoma pažįstamų mielų ledžių sudizaininti ir pagaminti šias sportiškiems džentelmenams), kurios plevėsavo stiebuose visų lenktynių metu, ir jei laimėdavai, tai iškeldavai vietoje jos jau jachtklubo vėluką (su nugalėtojo gaire žemiau šios), arba, deja, nepasisekus, tai grįždavai į uostelį su ta pačia savo lenktynių vėliava.
Vėlukas, kaip tikra vėjarodė, todėl tradiciškai yra keliamas stiebo viršuje ant papildomo slankvirvėmis (falais – ša, husarai!) iškeliamo vėluko koto (husaaaarai, ša!).
Jei laivė yra dvistiebė, tuomet vėlukas keliamas priešakiniame stiebe, kas yra visiškai logiška: juk laivo vėliava (angl. ensign) keliama yra ant paskuigalio stiebo.
Aišku, ir čia yra niuansų, kai jolo atveju (angl. yawl – dvistiebė laivė, kurios galinis stiebas su bure yra už vairo, padedantis išlaikyti kryptį tarsi autopilotas, ir taip buvo papildyta kelionėje Joshua Slocum laivė Spray) mažasis stiebas tarsi tarnauja laive vėliavos stiebu, o ir laivo vėliava yra taip už nugaros vairininkui, kai jis mato pagal vėluką priešakyje stiebe jam reikiamo menamo vėjo kryptį.
Iš esmės nelabai kas keičiasi ir kečo (angl. ketch) atveju, kur pagrindinis stiebas yra priešakinis, o galinis, nors dabar ir priešais vairininką, tačiau ir toliau yra laivo vėliavai skirtas, kai vėlukas priešakiniame aukštesniame stiebe irgi tarnauja vėjarodžiu vairininkui.
O va su dvistiebėmis škunomis, brigantinomis bei brigais ne visada taip aišku, bet ir čia vėlukas dažniausiai būna iškeliamas priešakiniame, škunos atveju – mažesniame, stiebe.
Nes laivo vėliava juk keliama po gafeliu (įstrižiniu žardu, laikančiu įstrižos burės viršutinę kraštinę).
Tačiau jei dvistiebės škunos burės yra bermudinės (trikampės Markoni tipo), ir laivo vėliava tuomet iškeliama ant atskiro vėliavos koto laivagalyje, tai vairininkui gali būti patogiau tą vėluką turėti ant didesniojo paskuigalinio stiebo, nes šis yra tie “varantieji ratai“, kalbant automobilių sąvokomis.
Nors paprastai ir šiuo atveju škunoje, kaip, aišku, ir brigantinoje ar brige, vėlukas bus priešakiniame stiebe, nes didįjį stiebą net prie bermudinės burės paliekama savininko ar privačiai vėliavai (tarkime, škuna reprezentuoja miestą, tai miesto vėliavai tuomet).
Tačiau technikos progresas dar padarė pakeitimų dėl vėluko ir vienstiebėse laivėse – juk dabar laivių stiebuose vietoje šios tradicinės medžiaginės vėjarodės yra sumontuoti mechanizmai, kurie perduoda vairininkui jau į prietaisų skydelį ne tik vėjo kryptį, bet ir vėjo greitį ar jo stiprumą. Kelti vėluką ten banaliai nėra kaip, nes įsipainios plevėsuodamas į visą tą “gandralizdį“.
Todėl vėlukas dabar jau keliamas po apatiniu dešinės pusės stiebo skėtikliu (angl. spreader, oland. zaling, rus. салинг arba кра́спица, iš angl. cross-piece, t.y. kryžmė lietuviškai), kuris skirtas ir šalies vėliavėlei iškelti, kurios teritoriniuose vandenyse esate.
Primenu, kad svečios šalies uoste, kur būtinos muitinės procedūros, vietoje tos šalies vėliavos prieš tai keliama kvebeku vadinama Q signalinė geltona vėliava, menanti dar choleros pandemiją 1832 metais, taip paprašant uosto pareigūnų praeiti karantino, o dabar plačiąja prasme – ir visas reikiamas muitinės, procedūras ir gauti free pratique sertifikatą.
* * *
Ir va čia todėl kyla vėliavų etiketo ginčas, tai kuri vėliavėlė turi būti aukščiau: vėlukas virš vizituojamos šalies vėliavos ar atvirkščiai?
Logika tame, kad vėlukas teoriškai gi stiebo viršūnėje ir taip būtų, o ir jis nenuleidžiamas, kuomet kilojamos minėtos vėliavėlės, tai ir dabar po juo turi būti kabinamos kitos privalomos, bet kilojamos vėliavos, kurios būtų juk, vėlukui plevėsuojant stiebo viršūnėje, ir taip žemiau po dešiniuoju skėtikliu.
Kiti gi mano, kad nacionalinės vėliavos yra svarbiau už klubines pagal reikšmingumą, todėl vėlukas turėtų kabintis tik po jomis, nepriklausomai nuo to, kad jis nesikeičia, kuomet keičiate lankomų teritorinių vandenų šeimininkų vėliavas.
Tradicinis būdas, kurio aš pats prisilaikyčiau, yra vis tik pirmasis, juolab, kad signalinė Q pagal etiketą yra juk irgi kilojama ir, pagal etiketą, tuomet juk irgi yra žemiau (abiem prasmėm!) vėluko. Tačiau, kai dabar jau supaprastintos muitinės procedūros ir vis mažiau buriuotojų priklauso jachtklubams, tai jau vyrauja šiuolaikinis antrasis vėliavėlių iškėlimo būdas, vėluką taip kartu iškeliant tik žemiau vizituojamos šalies vėliavėlės.
O dažnai buriuotojai, deja, savo vėlukus išvis dabar iškelia jau tik po kairiuoju skėtikliu, taip nuvertindami vėluko reprezentacinę ir protokolinę reikšmę.
Tik primenu tuo pačiu, kad kairės pusės skėtiklis yra skirtas signalinėms (tarkime, kad apie koronavirusą dabar, tai uoste ta pati lima šachmatine geltonai-juoda vėliavėlė L reikš, kad esate karantine, o plaukiant – kad reikalaujate tučtuojau sustoti; nors kam taip įsakinėti privačios jachtos galėtų, tai aš neįsivaizduoju – o va joms pakrančių apsauga tai jau tikrai!) ir asmeninėms vėliavėlėms (kokiai nors piratiškai arba tarptautinės įgulos narių šalių vėliavoms; arba sutartam su kolegomis įspėjamąjam signalui W.O.B. – wife on board, Achtung!).
Motorlaiviai gi vėluką kelia laivapriekyje ant vėliavos koto (dzūk. flagštoko), nes jie neturi tam reikiamų stiebų, ir šis “stiebukas“ yra savotiškas jų priešakinis stiebas.
Bet juk ir šiuo atveju ta pasirinkta vėluko vieta yra suprantama, nes čia vėlukas yra tarsi vėjarodė: jei motorlaivis stovi, tai vairininkui parodo, kur vėjas užnešinės laivo nosį, o jei jau skuodžia bangomis, tai kitiems demonstruoja, kad laivas lekia “greičiau už vėją“, kuris pučia atgal.
* * *
Ir vis dėlto…
O kaip gi mane džiugina lietuvių buriuotojų palaikoma ši marinistinė tradicija: ir į LBS būstinę užėjus kabo vestibiulyje (čia priešais buriavimo muziejų) visų Lietuvos jachtklubų bei buriuotojų klubų ir mokyklų vėlukai, ir per nacionalines regatas, kas ypač gerai matosi per KMR, visų laivių stiebuose išdidžiai plevėsuoja tų buriuotojų klubų ir jų jachtklubų vėlukai!
O kaip klubinėse regatose? Juk svečiai nugalėtojai irgi savo vėlukus išsikelia, grįždami į uostelius!
Ne.
Nay. Nein. Nicht. Nyet. Nie.
Matyt, lietuvių buriuotojams buriuotojai ne visi namie, kad vėluko nepamatysite.
Jei jūs net internete pagoglinėsite po jachtklubų bei buriuotojų ir buriavimo klubų puslapius, tai geriausiu atveju ten rasite tik kokią klubo emblemą – vėlukų ten išvis nerasta (kas to klubo komodoras, dažnai, irgi neaišku – GDPR-2018 before it was cool, aha).
Jau anuomet apie jachtklubus berašant pastebėjau, kad mano minėtieji baikeriai stropiai laikosi tradicijos ir išdidžiai demonstruoja savo MC (atitiktų jachtklubą), MCC (atitiktų buriuotojų klubą) ar RC (atitiktų buriavimo klubą) “spalvas“, nesigėdydami viešumoje šias savo narių liemenes dėvėti, ir kartais netgi ant motociklininkų striukių (nes antraip banaliai šalta vien su liemene, o po striuke tuomet emblemos ant nugaros nesimato).
O lietuviai buriuotojai kitąkart kaip vagys, net jei kokiam klubui ir priklauso!
Kone vienintelis vėlukas, kuris matomas internete ir naudojamas kaip nario ženklelis, tėra LBS – Lietuvos Buriuotojų Sąjungos.
Bet aš tikrai nepastebėjau, kad LBS nariai vėlukus savo laivėse išsikeltų, nors technines apžiūras praeina kasmet (matomai užtenka tik lipduko paskuigalyje, kas parodo visą tautinių jachtsmenų požiūrį į savo organizaciją).
Ir kas dėl tokio dizaino tuomet ir nebe nenuostabu.
Bet va Trispalvės su 1935-1940 metų LBS emblema viršutiniame kampe – tarpukario LBS vėliavos, taip 1990 metų sausio 20 d. Šiauliuose susirinkus ir nusprendus atkurti LBS, tuomet ne tik kažkodėl nenorėta.
Ir emblemos inkaras dabar jau visiškai kitas, o ne du raudoni sukryžiuoti su Gedimino Stulpais viršuje:
Galima pasakyti, kad ir Nepriklausomybės atstatymas Aukščiausios Tarybos paskelbtas tik už keletos mėnesių po to, nors pastebėsiu, kad lietuviai per Atlantą laivėmis Lietuva, Dailė ir Audra išplaukė su Trispalvėmis vietoje raudonų SSRS skudurų dar 1989 metais.
Kita vertus, supraskime ir to meto vidaus nuotaikas toje buriuomenėje, kai iš esmės funkcionavo ir visus reikalus tvarkė goskomsport – LTSR buriavimo sporto federacija, o laivės dažnai kabojo valstybinių įmonių turto balanse kaip profsąjungos turtas (ironiška, kad SSRS sporto draugija Zenit buvo įkurta tarpukariu kaip profsąjungų organizacija). O savo pareigas pirmasis LBS prezidentas Andrius Končius pradėjo eiti išvis tik nuo 1991 metų, kai netgi LR Teisingumo ministerija įregistravo organizaciją tik 1996 birželio 7 dieną su jau trečiuoju šios atkurtos (?) LBS prezidentu Jurgiu Vilemu.
Todėl nieko tautiško tame dabartiniame LBS vėluke ar jį atitinkančioje stačiakampėje vėliavoje jūs ir nesurasite.
Beje, LBS viceprezidento kreiseriniam (kodėl ne fregatiniam?) buriavimui pareigas einant Artūrui Dovydėnui, buvo numatytas LBS prezidentui atvirkštinių spalvų vėlukas (mėlynas su balta juosta) su už inkaro esančia LBS emblema, kokia dabar yra prisiuvama ir prie klubinių (uniforminių) švarkų, o LBS nariams klubams – įsidėti savo klubo emblemą iškart už LBS inkaro, kai tų klubų komodorai, LBS prezidento pavyzdžiu, turėję teisę irgi į atvirkštinių spalvų LBS vėlukus su savo klubo emblema po LBS inkaro.
Deja, toje idėjoje ir vėl lenda nemokšiškumas, nes heraldine prasme spalvų sukeitimas iš esmės sukuria kitą herbą (kaip ir vėliavą), todėl skirtumams pabrėžti naudojama kita vėliavos forma (palyginkite danų ar lenkų karo laivų ir valstybines vėliavas civiliams, tarkime), kaip aš rašiau pirmoje dalyje apie vėluko formą (komodorams skiriama “breidvimpelinė“ su kregždės uodega gale), arba pridedama papildomų dekoracijos elementų (skrituliai, žvaigždės, kraštinės spalvos ir pan.).
Bet ta bendro standartinio vėluko visiems klubams, kaip yra suomių atveju, yra tikrai gera (matote, kiek pozityvo iš manęs???), ir gal netgi tai paaiškintų, kodėl buriuotojų klubai dar emblemas nepatingi susikurti, bet iki LBS vėluko dizaino pritaikymo savo klubų reikmėms taip ir rankos jų jau nebekyla.
* * *
O gal kalti vilniečiai, kuriems LBS dizainas pasirodė per prastas?
Jie savo Žalgirio sporto draugijos jachtklubui Trakuose susidizainino vėluką su Jogailos kryžiumi iš valstybės herbo su aliuzija į lenkus (ai, lenkų karaliai – vis tiek gi lietuviai, ir niech żyje Polska – kawałek Litwy!) kaip, pagal jų tinklapio pareiškimus, “seniausią jachtklubą Lietuvoje“ (keista, kad neatkūrė lenkiškojo jachtklubo vėluko, jei jau “perėmė“ tradicijas ir teises, suprask):
Bet už tai naudojamas!
Tik va kaip gairelė pakabinimui arba klijuojama klubo emblema (suprask – skydas čia), tačiau nemačiau, kad plevėsuotų laivėse kaip vėjarodė ar vėliavėlė, nes tuomet šį vėluką turėtumėte matyti štai tokioje padėtyje, kaip čia įdėjau.
* * *
Beje, intarpas apie “seniausią jachtklubą Lietuvoje“ (nors prašosi atskiro įrašo):
Vilniaus jachtklubas Trakuose, kurio istorinę buveinę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įpareigojo nugriauti kartu su Žalgirio irklavimo bazės griuvėsiais, buvo įkurtas lenkų karininkų iniciatyva (jų vėluko pavyzdžio aš irgi neturiu) Trakuose tuometinėje Lenkijos teritorijoje 1926 m. sausio 10 dieną, kai jau Kaune lietuviai (!) nuosavą Lietuvos Jacht-Klubą įkūrė, primenu “portugalų istorikams“ – jau 1921 m. rugsėjo 7 dieną, nuo kada yra švenčiama nacionalinė Lietuvos Buriuotojo diena!
Bet seniausiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje jachtklubu laikytinas, ko gero, tuomet jau anglo (sic!) John Mason įkurtas 1884 m. rugpjūčio 30d. Memelyje (dabar Klaipėdoje), nuo kurio memelanderiai vokietukai skaičiavo savo MSV (Memeler Segler Verein) jachtklubo laiką, ir kuris, matomai, nieko bendro su Lietuva neturi, kaip ir lenkiškasis Trakuose, mūsų perimtas kartu su pačiu Vilniumi jau iš tą Lenkijos dalį okupavusių 1939 metais sovietų tik 1940 metais Lietuvos Šaulių Sąjungos, net ne pačios LBS, o neužilgo ir šios abi organizacijos kaip antisovietinės ir antivalstybinės buvo sovietų okupantų išformuotos.
* * *
Kiek artimesni LBS vėluko dizainui yra tuomet Panevėžio buriuotojai, kurie tame mėlyname dryžyje baltame fone įsidėjo vietoje Jogailos Kryžiaus arba LBS inkaro savo emblemą – laivo vairaratį su laive jo viduje:
Bėda, kad tai iš esmės yra jų vėliava, kurią dažniausiai klubiečiai ir nešiojasi.
O ar iš tos vėliavos išsipjovę sau vėlukus laivėms – aš nežinau (gal prieš daugelį metų kažkur internete esu matęs?). Bent jau, kiek suprantu, skirtingai nuo suverenių vilniečių, šį panevėžiečių logotipą galima už tai puikiai įdėti į anksčiau numatytą dovydėnišką klubų vėlukų idėją LBS vėluke.
Šiaip jau pačiame LBS puslapyje 2020-04-11 dienai yra išvardinti net 33 buriuotojų klubai kaip LBS nariai, įskaitant ir jachtklubus (nepainioti su marinomis!), nors atskirai nuoradose – ten ištisai visiškas jovalas (net nekalbu apie nuorodas į neveikiančius puslapius, bet va ir mane jau Ruslikas, prikišęs nagus prie administravimo, kerštingai iš nuorodų prametė), kur tų klubų jau surasite tik 14 (aha, kai kurie klubai nemato reikalo būti viešumoje, tai ką tu jiems?).
Netgi iš buriavimo mokyklų tik tame jovale, o ne prie kvalifikacijų ir mokymo, aš suradau įvardintas vos 4, nors esu tikras, kad Lietuvoje buriuoti moko ir kvalifikaciniams egzaminams ruošia gerokai daugiau subjektų – bet va tiek rastų oficialiai žmogus, nusprendęs per oficialų Lietuvos Buriuotojų Sąjungos puslapį pasidomėti, kur jam kreiptis ir kur eiti mokytis, kad prisijungtų prie lietuviškos buriuomenės (šiaip siūlyčiau eiti į jachtklubą arba buriuotojų klubą kaip senais ikiinternetiniais laikais):
- viena nuoroda nebeveikia (priputo bangose, nu);
- alma mater primo KBM turi nacionalinę LBS akreditaciją Nr.1 (viskas šiuo atveju tvarkinga, nepaisant praeito amžiaus tinklapio dizaino);
- nežinau, ar akredituota ruošti LBS egzaminams, bet MLA turi tarptautinę alma mater secundo IYT akreditaciją;
- o va JBS šefas yra šiaip gyvas marinistinis klasikas, tai nežinau, ar jis pats viso LBS kvalifikacinio lygio įvairiomis pozomis nepratestuotų, jei tie nedrąsiai tik pasiūlytų jam kažkaip gal, bet taip visai neverčiant, aišku, bent jau formaliai akredituotis antru numeriu po jo mielo kolegos (atsiprašau, kad nuorodos JBS tinklapyje irgi neradau, tai mano spėjimas dėl “legalumo“ nesusijęs su mokytojo žinių ir įgūdžių vertinimu; ir kas aš toks, kad išvis jūrų vilkus atestuočiau?!).
Bet už tai viena iš akredituotų mokyklų Nr. 1 turi savo vėluką!
* * *
Net nežinau, kokius vėlukus turi, jei išvis turi, kiti buriuotojų bei buriavimo klubai ar mokyklos bei Elektrėnų, Vilkaviškio ir Marijampolės jachtklubai (jei ten jachtklubai).
Štai Mingės anarchistų jachtklubas irgi naudoja tik savo emblemą, kuri vaizduoja kurėno bures, nuspalvintas Rytprūsių laikų identifikacinėmis vėjarodės spalvomis Mingės žvejams Kuršmarėse.
Šio klubo nario ir dizainerio Olando klausiau anksčiau dėl jų vėluko, ir esu tikras, kad buvo man pavyzdį netgi atsiuntęs (pamenu, kad buvo daug žydros spalvos, no pun intended, kas man pasirodė nelabai logiška dėl matomumo dangaus fone, bet tarp burių, manau, vis tiek išsiskirs). Tačiau akivaizdu, kad jie patys to vėluko niekas nenaudoja (nors užmušk, net nepamenu, kas pavaizduota, o su emblemos balta-raudona spalvomis nesisieja), ir net pats Olandas buvo pasigaminęs savo privatų juodą piratišką su Vyčio skeletu.
Nors iš tų Mingės baltos ir raudonos įstrižinių spalvų galima tikrai neblogą vėluką sukurti, manau.
Taip, deja, ir tikrasis Kauno jachtklubas TBSA naudoja tik emblemą su laive ir išsipūtusiu dryžuotu spinakeriu oranžinės saulės fone (atkreipkite dėmesį jų emblemoje į vėluką stiebe – kaip rašiau pirmoje dalyje, mes reflekso lygmenyje visoms burinėms jachtoms vėlukus pripiešiame!).
Ir tikrai pamenu, kad ir Audrius man siuntęs savo klubo vėluko pavyzdį (irgi nepamenu, kas ten pavaizduota ir kodėl – ir visiškai gal painioju su Mingės nematomuoju vėluku), bet ir čia istorija ta pati, kaip ir su Minge – niekas jo nenaudoja nei simbolikoje, nei savo laivėse praktiškai.
* * *
Apie kitus klubus nežinau (jei nėra – tai ir nėra), tačiau duosiu jums dar keletą tikrų pavyzdžių, kad jau turime nacionalinės organizacijos vėluką (LBS), turime vieno iš jachtklubų vėluką (Vilniaus Trakuose), turime vienos buriavimo mokyklos vėluką (KBM).
Štai Ambersail Offshore Racing Club vėlukas:
Jei pažiūrėtumėte į Hermes II laivės nuotrauką aukščiau, tai šis kone ten ir būtų plevėsuojantis…
Bet čia tiesiog pavyzdys vieno iš buriuotojų klubų vėlukų, kas mane džiugina, ir gal šio klubo nariai jį naudoja ne tik Ambersail bei Ambersail II laivėse, o ir savo nuosavose arba būdami įgulose kitose komandose? Aš žmogus pozityvus – noriu nuoširdžiai tuo tikėti.
O štai dar vienas, tik nežinau, ar jie pasitvirtino (bent jau jų balsavime surinko daugiausiai balsų), buriavimo klubo vėlukų – PaPa Klaipėdoje (“pavakario pasiplaukiojimai“, o ne tėtukas ar kas jums ten mitybos grandinėje dabar rūpi!):
Galbūt, dar ir kokia čarterinė bendrovė tokį turi, tačiau aš apie tai nežinau – nelabai jų Lietuvoje ir yra, tiesą sakant, o viena Go Fork Your Sail tiek susimovė reputacine prasme, kad aš netgi dykai ir be apmokėtos reklamos (sic!) už MLA chebrą džiaugiuosi padarius tame mokyme viską tvarkingai civilizuotai, kiek matau, ir teisėtai bei legaliai.
Todėl nereikia pagal keletą sukčiukų spręsti apie visą lietuvišką buriuomenę (visokių yra – ne visokių reikia!), ir aš MLA linkiu nesunkiai iš jų emblemos pasidaryti vėluką, kaip ir KBM ar aukščiau minėti klubai pasidarę.
Kaip, beje, PaPa pavyzdžiu gal ir Bitlas galėtų dėl savo pokalbių klubo pasidaryti (nežinau, kokį naudoja jo Tojanos komanda), bet jis ten gal penkiuose klubuose ir aštuoniuose projektuose pasinėręs, tai jo vėlukas greičiau būtų jo asmeninis – The Beatles baltojo albumo pavyzdžiu (arba dėl Bitlo pomėgio protestuoti regatose – tai tiesiog raudona vėliavėlė Bravo, kuri reiškia ir “sprogstamąjį elementą laive“, ir kas visai tiktų nenuoramos Bitlo atveju).
Na, o pabaigai – dar vienas Trispalvės vėlukas kregždės uodegos galu:
Aš nežinau, kodėl jie tas mūsų Trispalvės spalvas naudoja, bet tiesiog šis yra mielas net ne iš kažkokių tautinių ar patriotinių sumetimų, o kad dabar yra pavyzdžiu, kaip išties dabartinės LBS vėliavos ir vėluko (at)kūrėjų mintis galėjo nueiti labiau valstybine ir nacionaline simbolikos įprasminimo linkme, kaip tai buvo ir tarpukario LBS atveju.
O aš tikiuosi, kad jei LBS puslapyje, jau nekalbant apie buveinę ir muziejų, nėra vietos Lietuvos jachklubų, buriuotojų klubų, buriavimo klubų, buriavimo komandų, buriavimo klasių asocijacijų, buriavimo mokyklų ar buriavimo nuomos bendrovių vėlukams, tai aš savo tinklaraštyje tam dabar išskyriau atskirą puslapį šių vėlukų kolekcijai ir reprezentacijai (ir anglų kalba, kad rastų kitataučiai pasigūglinę, ir kuria čia rašyčiau, beje, ir taip, bet šie tinklaraščio pažintiniai tekstai juk skiriami jums!).
Ši mano publikavimo paslauga nemokama (nepriklausomai nuo to, kad klubui tai – papildoma reklama internete)!
Tad, pašau, padėkite pakoreguoti man dabar pateikiamą informaciją.
Ir, prašau, pridėkite prie geresnės kokybės arba “tikro“ (tik nerasto niekaip internetuose!) vėluko dar ir klubo komodoro vardą bei jachtklubo akvatoriją (kur yra buveinė, o kur yra klubas, į kurį užsukti grogo maktelėti, bei, jei toks valdomas, jūsų klubo uostelis), kaip ir klubo įsteigimo datą (ar datas, kaip Vilniaus jachklubo atveju) – žiū, ir padarytume tai, kam LBS iki šiol nematė reikalo (ir gal atsirūšiuos savo narius pagal jų tipą, nors vidiniai LBS reikalai, aišku, ir nėra mano didelis rūpestis, bet, patikėkite, kaaaaaaaaaip aš užsikrušau blusinėdamas, kurie glušiai vadina save net jachtklubu, nors iki buriavimo būrelio netraukia, kad padėčiau į tinkamą juos puslapį! – man išvis dabar net smalsu, kaip vyksta tie LBS suvažiavimai?).
Juk kas dar, kukliai taip besidomintis heraldika bei veksilologia, geriau dar ir marinistinėmis tradicijomis šioje šalyje tarp buriuotojų dabar pasirūpins, ką?
Ir tuomet visi drauge pasieksime, kad vėlukas tinkamai ir garbingai reprezentuos jus ne tik internete, bet, dar būtų smagiau, ir būtinai ant vandens!
***
Šaltinis: https://skipperltu.wordpress.com/2020/04/23/velukas-2/
