Kuomet prieš ketverius metus rašiau atsiliepimą apie filmą, kuriuo buvo ekranizuotas Robert Erskine Childers romanas The Riddle of the Sands, aš pačios knygos nebuvau skaitęs – daviau jums nuorodą į filmą, kuris nors ir ganėtinai retro, bet vis tik apie buriavimą, ir dar tokį klasikinį.
Dabar nuoroda tame įraše neveikia – Youtube sugriežtino copyright taisykles, todėl klipą išėmė.
Nors, ironiška, kad pats šios platformos sukūrimas galėjo įvykti tik todėl, kad JAV Prezidentas Bill Clinton supaprastino autorinių teisių įstatymų taikymą, dėl ko dabar nemažai menininkų ar šiaip save tokiais laikančių veikėjų manosi esą nuskriausti, nes negauna savo royals už jų kūrybos dyką panaudojimą kitų turinio kūrėjų. Ir Youtube savininkai buvo priversti į šias pretenzijas reaguoti, dėl ko patent trolls netgi piktnaudžiauja, nes išimami arba bent jau demonetizuojami klipai, kurie panaudoja ištraukas iš mėgstančių blokuoti artistų, ar juos atstovaujančių agentų, kūrybos – netgi tuomet, kai tą daro šiuos reklamuodami!
Kaip bebūtų, kol kas tokių marazmų nesulaukė Project Gutenberg, publikuojantis elektroninio formato knygas, kurių autoriai seniai mirę, ir giminaičiai pagal įstatymus pretenzijų nebeturi. Nežinau kaip jums, bet man, bibliotekos vedėjos vaikui, ši platforma antra pagal svarbumą po wikipedia.org (aš sakiau, kad perskaitęs esu Lietuvišką Tarybinę Enciklopediją… dukart?) – aš nemėgstu nei klausytis podcast, nei žiūrėti Youtube klipų – man tos kalbančios galvos per lėtai kalba.
Aš vis tik esu raidės žmogus, bet skaitymas savo malonumui yra nuo seno aristokratiškas užsiėmimas, tai būtų nemandagu man jį primygtinai piršti.
* * *
Nors literatūros kritikų Erskine Childers romanas išties laikomas ne buriuotojišku, kaip mums tokiu labiau priimtinas, o vienu iš angliškos šnipų literatūros pradininkų (greta 1900 metais išleisto Rudyard Kipling romano Kim) – tai tarsi tiltas tarp detektyvo žanro, išpopuliarinto sero Arthur Conan Doyle bei Agatha Kristi, ir apjungiančio jau vėlesnes ir klasika tapusias Ian Fleming knygas apie Agentą 007.
Tačiau ar įsivaizduojate, kad kai autorius minėtą savo knygą (nuoroda į ją online čia – aš skaičiau telefone) “Smėlynų mįslės“ (geriau tiktų smėlynus, kad nepainiotume su kopomis, išversti į seklumas, kurios atsiveria prie atoslūgių) išleido 1903 metais Anglijoje, tai prieš trejus metus, kas to meto informacijos sklaidos tempo sąlygomis buvo kone kaip “vakar“ (tais metais, beje, įvyksta pirmasis transatlantinis radijo ryšys tarp JAV ir JK!), jau Joshua Slocum buvo publikavęs saviškę Sailing Alone Around the World (mano atsiliepimas apie vertimą į lietuvių kalbą buvo Gimtojoje Kalboje Nr.527 ir taip pat pilna neredaguota versija tinklaraštyje čia)?
Koks kontekstas šios knygos įvykiams tuomet buvo pasaulyje ir Britanijoje?
Pernai pasibaigęs Antrasis Būrų karas (apie kurį romane – nei pusės žodžio, nors pats autorius nusivylė britų imperija būtent po šio karo!). Anglijos karalius soste – karalienės Viktorijos vyriausiasis sūnus Eduardas (Edward) VII, po puritonizmo atgaivinęs prabangą ir džiaugsmą visuomenėje bei kultūroje, o tuo tarpu dar užsiėmęs po minėtojo karo ir anglų kariuomenės reorganizavimu bei modernizavimu bei teritorinio laivyno (Home Fleet) sukūrimu, dėl kurio būtinumo nerimauja romane ir autorius, rašęs apie Vokiečių Reicho grėsmę Britanijos rytinei pakrantei ir Šiaurės jūrai.
Knyga pradėta rašyti 1901 metais, buriuojant su broliu Henriu Fryzų salyne, o Home Fleet pradžia 1902 metais, kai knyga pasirodė 1903 metais – ir tais metais įsteigiama karinė jūrų bazė Škotijos Rosyth uoste Firth of Forth įlankoje. Ir kaip minėjau dar aname įraše, seras Winston Churchill teigė, kad Erskine Childers romanas išties privertė Admiralitetą toje pakrantėje pagaliau bazes įsteigti (be to, kaip ir yra pats atsiliepęs, kad niekas kitas tiek nepridarė žalos britams, kiek šis rašytojas, po gero dešimtmečio veikęs jau vardan airių nepriklausomybės).
Atkreipsiu dėmesį, kad dabartinė valdančioji dinastija į Vindzorus persivadino tik Pirmojo Pasaulinio karo metu, o tuomet dar vadinasi savo vokiškuoju Saxe-Coburg and Gotha vardu – be abejo, gi vokiečių imperatorius tuomet yra Vilius (Wilhelm) II, jau minėtosios Anglijos karalienės Viktorijos vyriausiasis anūkas (sūnėnas Anglijos karaliui!), bet iš Hohenzollern dinastijos, nes juk šio mama – minėtosios Anglijos karalienės Viktorijos vyriausias vaikas Viktorija (jei klausiate, kodėl šioji neperėmė sosto iš mamos, užleidusi jaunesniam broliukui Edukui, tai išties tėvo princo Alberto įtakoje užaugo liberale, ir per santuoką nuo 16 metų amžiaus siekė reformuoti Prūsijos karalystę į angliško modelio konstitucinę monarchiją, tačiau kancleris Otto von Bismark tam pasipriešino, o ir ligos bei dinastinės mirtys šį, manytina, britų monarchijos geopolitinį tikslą pasiekti sutrukdė, kas atvedė abi šalis į Pirmąjį Pasaulinį karą).
Kitaip tariant, skaitydami nesistebėkite, kodėl taip nenoriai britų visuomenė bando susigyventi su vokiečių, kaip būsimų priešų, vaizdiniu – tuomet anglai išties vykdavę atostogų ne į visokias ibizas su turkijomis, bet į vokiečių kunigaikštystes ir žemes semtis aukštesnės kuljtiūros (pagrindinis herojus Carruthers tą irgi yra daręs, ir mielai todėl išvyksta pas savo draugą buriuotoją Davies atostogų, nes kartu planuoja tą ir vėl pakartoti). Kai tuo tarpu kaizeris į savo giminę britų salose žiūrėjo kaip į konkurentus, kuriems dera parodyti jų vietą, dar jausdamas ir nuoskaudą, kai jo nepageidavo matyti per jo močiutės laidotuves dėl “diplomatinių ir politinių sumetimų“ (būsimasis kaizeris dar paaugliu Viliuku būdamas per kažkokį pokylį pas močiutę bandė savo ceremoniniu durklu dėdulę pasmaigstyti…).
Žodžiu, vokiečiai romane išties slapta ruošiasi karinei avantiūrai – iš Fryzų archipelago permesti baržomis savo prūsokiškos tvarkos kariuomenę į rytinius Anglijos pakrantės paplūdimius (anglų kariai bei laivynas išmėtyti po visą pasaulį, saugodami savo kolonijas, o teritorinė armija mažai būtų pajėgi invaziją atremti – autorius daug rašo ir apie kariuomenės bei laivyno rezervo būtinumą, o ir pats buvęs karininku rezervo daliniuose).
Kažkuo, tarp kitko, šie išsilaipinimo parengimo planai primins po to jau Sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje ir Antrojo Fronto atidarymą Europoje Antrojo Pasaulinio karo metu – fiureris irgi nesitikėjo, kad placdarmas bus užimtas ne užgrobiant uostą, bet iš savaeigių desantinių baržų išlaipinant karius paplūdimyje ir steigiant pontoninius uostus sunkesnės technikos atgabenimui jau laivais. Tai gal Erskine Childers parašytas romanas taip jau ir nebuvo visiškai nežinomu britų Admiralitete, praėjus pusei amžiaus, tik vokiečiai pasirengę baržas tempti vilkikais, visą šį pasirengimą maskuodami suaktyvėjusia komercija Šiaurės jūros pakrantėje ir natūralia industrializacija.
Priminsiu, kas neįdėmiai skaitęs aną mano įrašą: dar 1910 metais rašytojas su savo žmona Molly, su kuria buviavęs ir aprašytame Fryzų salyne (romane Davies, manoma, yra pats rašytojas, o jo draugas Carruthers – veikiau ne jo brolis Henris, bet to metu žymus liberalas ir veikėjas Walter Runciman, 1-asis Doksfordo vikontas, kurio tėvas buvo laivybos magnatas žemesnis titulu: 1-uoju baronu).
O po to dar Erskine Childers pats buriavo ir Baltijoje jau vestuvių proga iš uošvio 1904 metais gauta £1000 vertės dovana – 15-17 (kai kur rašo ir 28) tonų vandentalpos 51 pėdos žymaus norvegų laivadirbio Colin Archer statytu gafeliniu keču (nors man pagal vairaračio vietą prieš galinį stiebą – veikiau čia vis tik būtų jolas) Asgard, kuriuo jau 1914 metais rašytojas, kaip pats airis prijaučiantis airių nepriklausomybės reikalui, nors tų pačių airių pravardžiuotas “tuo prakeiktu anglu“, kontrabanda atgabeno iš Vokietijos 900 Mauser 1871 metų modelio šautuvų ir 29000 juodojo parako šovinių airių respublikonams savanoriams (šie įsisteigė 1913 metais kaip atsvara Ulsterio patriotams, kovojusiems už britus).
Deja, bet Airijos Laisvosios Valstijos (egzistavo 1922-1937 metais), pavaldžios Britų Sandraugai, kuriai jis aktyviai priešinosi, įkūrimo išvakarėse tais pačiais metais probritiškų pareigūnų buvo sučiuptas, skubos tvarka nuteistas už neteisėtą dovanų gauto pistoleto laikymą ir po trijų dienų sušaudytas, net nesvarsčius jo apeliacijos. Kaip bebūtų, bet jo sūnus Erskine Hamilton Childers tapo 1973 metais ketvirtuoju jau Airijos Respublikos prezidentu (mirė eidamas pareigas kitais metais).
* * *
Bet tai – istorinis kontekstas ir įdomios paralelės su vėlesne tikra istorija. Nors pats rašytojo gyvenimas vertas gal dar įdomesnio romano, nei jis pats parašęs šį, ir man kažkiek net apmaudu, kad va ir mano kraštietis ir taip pat rašytojas Vincas “Krėvė“ Mickevičius, dukart Lietuvos Šaulių Sąjungos vadas ir Klaipėdos nukrymnašintojas 1923 metais, nėra tiek mūsų visuomenei tokiu va amplua žinomas, kiek kad airiams yra žinomas jų Erskine Childers.
O jums, pagalvojau, šia proga juk gali dar patikti vis tik ne mano pateiktos istorinės paralelės, bet būtent buriavimo aprašymai: ypač pirmoje dalyje, kuomet buriuojama netgi ne jūrkaitos veikiamose Šiaurės jūros priekrantėse, bet dar Baltijos jūroje netoli Flensburgo – iš danų per 1864 metų karą prūsokų (šis romane paminėtas) atimto Šlezvigo-Holšteino pakrantėse, kur ir dabar didžiausia danų mažuma Vokietijoje (beje, buvusios pietų Jutlandijos pusiasalyje Šlezvigo kunigaištystės vėliava – kaip dabartinė Ukrainos vėliava).
Kaip minėjau, pats autorius yra buriavęs tiek po Baltiją (šioje knygoje minima vadovu jam ir herojams pasitarnavusi Edward Frederick (E. F.) Knight 1889 metų knyga The “Falcon“ in the Baltic. A Coasting Voyage from Hammersmith to Copenhagen in a Three-ton Yacht – beje, ir o va šis autorius, buvęs advokatu ir karo korespondentu, yra parašęs ir keletą buriavimo vadovėlių, kuriuos galite nusipirkti Amazon arba… rasti dykai ir minėtame Project Gutenberg), tiek ir po Fryzų archipelagą, todėl visus užutėkius, seklumas ir įrankas bei protakas žino iš asmeninės buriuotojiškos patirties, o ne iš jūrinių almanachų.
Tie buriuotojams pažįstami vaizdai ir įspūdžiai, aišku, daugiau vyrauja pirmoje dalyje, nes antroji yra labiau detektyvinė. Tad jums, įspūdžiui patirti, aš va tokį vieną epizodą skaitymo malonumui pajusti dabar išverčiau, naudodamas ir neburiuojančiam skaitytojui suprantamas sąvokas, kaip tą raginęs daryti ir a.a. Bronys Stundža, papildęs anuomet dar LKL Prezidentas Smetona leit. Ričardo Nako parengtą lietuviškų jūrinių įvardų žodyną, ką ir publikuoju čia:
* * *
Dar dvi dienos praėjo iki pokyčio. Pirmąją, pietvakariniui vėjui besilaikant, mes nuburiavome į Augustenburgo fiordą “pasipraktikuoti sklandumo sumautomis sąlygomis“, kaip Deivisas išsireiškė. Tai buvo diena, paskirta tiems šlykštiems neperšlampamiems drabužiams, įvilktas į kurių standų ir dvokiantį apvalkalą, aš jaučiausi nerangiu kerėpla. Išties išbandymų diena man, nes stiprūs gūsiai šuoravo per įlanką, ir Deivisas, mano paties prašymu, nedavė man atsipūsti. Mes laviravome pirmyn ir atgal, braudamiesi į užutėkius ir atgal iš jų, sutraukdami bures ir vėl išskleisdami, tai merkiami lietaus, tai šildomi saulutės, bet neskirdami nei minutės atokvėpiui ar apmąstymams.
Aš grūmiausi su nesukalbamomis virvėmis – nuolankiomis vergėmis, kai suvaldomos, ir tironėmis, jei tik paima viršų. Rėpliodamas, tysdamasis ar įsitempdamas, aš skausmingai brazdinausi deniu, kol Deivisas, vienplaukis ir ramus, nukreipinėjo mano vis pasiklystančius judesius.
– Dabar perimk vairalazdę ir stenkis vairuoti aštriai įvėjyje. Tai smagiausias sportas žemėje!
Tad aš galynėjausi su šio delikataus amato ypatumais: ašarojančios akys, skirstinėjančios rankos, aptemęs protas – viskas pajungta tikslui, kol Deivisas, protarpiais pataisydamas virves, šaukė man į ausį šio meno subtilius slėpinius. Antai nerimstantis didburės krašto plazdėjimas ir tolimas alkanos priešakinės ragburės plakimas – ženklai, kad jos išalkę vėjo ir turi būti daugiau juo užmaitintos; laivo atkritimas ir korpuso lingavimas, vėjo pojūtis skruostu vietoje nosimi, atsisukęs platesnis vėluko plevėsavimas stiebe – tai ženklai, kad burės turi per daug vėjo, ir laivė slunkiškai atkrenta pavėjui, užuot į jį užkilusi.
Jis išmokė mane taktinių veiksmų, kaip pasitikti vėjo šuorus ir kaip išnaudoti jų suteikiamą pranašumą; geležinis kumštis aksominėje pirštinėje – štai ko reikia sumaniai vairalazdei, jei nori ją įvaldyti; tikslus sustygavimas kreipvirvių, kurių reikia lengviausiam ir sklandžiausiam korpuso judėjimui – visi šie ir dar daugiau dalykų, kuriuos man sunkiai sekėsi suvaldyti, neimant domėn, ar juos išvis verta žinoti, bet ryžtingai nusiteikus vis tik juos išmokti. Nėra ko ir sakyti, neturėjau kada dairytis į grožybes aplink.
Apžėlę užutėkiai, į kuriuos užklysdavome, suteikdavo trumpalaikį atokvėpį tik nuo vėjo ir purslų, bet iššaukdavo svambalo nuleidinėjimą ir šliūžės iškėlinėjimą – du naujus ir griozdiškus rūpesčius. Deiviso aistra painiam navigavimui turėjo būti pasotinta netgi šiuose saugiuose nepatvinstančiuose ir nenuslūgstančiuose vandenyse.
“- Įplaukime kiek galime arčiau; tu – su svambalu gyliui matuoti“ – tokia buvo jo formulė.
Tad aš užmetinėjau svambalą, klupinėjau virvės kilpose, vanduo sroveno per mano rankogalius rankove vidun, ir dar pridirbdavau visokių kitokių paikysčių, kurių pridaro besimokantys naujokai, kol po kyliu imdavęs boluoti dugno smėlis ir Deivisas apmaudžiai nusukdavęs laivę bei man sušukdavęs:
– Pasiruošt laviruotei, šliūžę nuleist!
Ir aš skuosdavau žemyn link to velnio išmislo pavalktų – vienintelės “Dulcibelos“ įrangos dalies, kurios aistringai nekenčiau iki pat galo. Nes tie turėjo nepakenčiamą įprotį, nuleidžiant jais šliūžę, iščiurkšti vandenį per savo pavalktų movas tiesiai ant kajutės grindų. Viena iš mano pareigų buvo užkišti jas medvilnės pakulomis, bet net ir tuomet jų prislopintas gurgėjimas buvo vienu iš nemaloniausių garsų mūsų kajutkompanijoje.
Jau už minutės, kranto skardis atsidurs mums paskuigalyje, ir mes plaksimės laivo nosimi į trumpas ir stačias fiordo bangas, svirinėdami per purslus ir lietų link kažkurio taško priešingame krante. Apie mūsų kryptį ir tikslus, jei ir turėjome kokius, aš nieko nežinojau. Šiauriniame fiordo krašte, kaip tik prieš mums pasisukant, Deivisas paniro sau į svajas labiausiai suerzinusiu būdu, nes tuo metu aš vairavau, mirtinai stokodamas palaikančių nurodymų, kad išvengčiau netikėto burės persimetimo pagal vėją. Tarsi tęsdamas kažkokį vidinį ginčą, jis balsu pritarė vienašališkam teiginiui, kad plaukti toliau į šiaurę nebėra prasmės. Antys, oras ir jūrlapiai kažkaip pasireiškė tame priimtame sprendime, bet aš neturėjau galimybės net išklausyti tuos argumentus už ir prieš, kai staiga apsisukome ir pradėjome kapanotis įvėjyje vėl atgal į pietus.
Saulėlydžiui mes sugrįžome darkart į tą patį Also įlankos užutėkį tarp medžių ir laukų – stebuklingos ramybės, apėmusios po visų neramumų. Apsibrozdinęs ir permirkęs, aš išsivadavau iš savo gličių drapanų kalėjimo, ir kiek vėliau jau mėgavausi, nors ir pritrūkstant iki visiškos tobulybės, tai, kuo užsibaigia tokia diena, kuomet apgobtas švytėjimo, skalsiai nuvargęs ir maloniai maudžiantis, tu valgai, kas atrodo dievų maistas, net jei tai tik konservuota jautiena; ir geri dievų gėrimą, net jei tas tik iš žemiškų arbatlapių arba kavos pupelių, įkvepdamas tarsi svaiginančio balzamo garus, kurių net laimingiausi Homero dievai nepažino.
* * *
Ko gero, tai viena gražiausių buriavimo aprašymo scenų, sutikta ne vien tik šiame romane.
Man išties išversti nebuvo sunku, nors vietomis romano literatūrinė anglų kalba, turėkite omeny, yra virš 100 metų senumo, ir turi gana poetiškus ar net “aristokratiškus“ posh išsireiškimus. Bendrai paėmus, buriuotojams, kurie moka angliškai, skaityti nebus sunku, manau.
Sunku buvo man tas visas angliškas sąvokas, taip nesunkiai pačiam man suprantamas, kaip ir suprantamas plačiai anglų publikai, išversti į tokią pačią suprantamą lietuvių kalbą, apsieinant ne tik be anglicizmų (angl. centerboard – kuršių vadinta šliūže; jib – raginė burė, ragburė; mainsail – didburė; sheet – kreipiančioji virvė, kreipvirvė), bet ir ypač rusicizmų – to pseudo-olandiško žodyno, kurio ir aš nesugebėjau išvengti pilnai (kajutė, kajutkompanija, korpusas, denis), bet kurio pagaliau mus atsikratyti kvietė dar ir aukščiau paminėtas LBS Garbės Narys Nr.1 Bronys Stundža (ir dar bent keletą garbingų Lietuvos buriuotojų įvardinčiau) – apie tai esu juk nekart rašęs.
Nemanykite, kad šio žodyno aš nemoku (LBS egzaminus išsilaikiau iš pirmo karto, egzaminuotojas net nusistebėjo, ar yra kas, ko nemoku!).
Aš moku abu buriuotojiškus žargonus: tiek ruso-olandišką, tik ir anglišką tarptautinį (dar ir IYT dėka). Tačiau esu įsitikinęs, kad jūrinė tauta gali ir privalo turėti savo kalba žodžių, kad ir plačioji visuomenė suprastų, nes tai bus gimtosios kalbos žodžiai – tik taip tas jūrinis amatas ir buriavimo menas taps išties mums visiems savais ir plačiai mūsų tautoje paplitusiais, o ne tik “elitiniu“ (sic!) angažuotų snobų žargonu, kuriuo nuo “civiliokų“ arogantiškai atsiribojama.
Tema čia kita, darbas prie žodyno laukia, o jums – malonaus aukščiau minėtosios knygos skaitymo!
Ahoy!
Šaltinis: https://skipperltu.wordpress.com/2020/03/12/the-riddle-of-the-sands-2/#more-13319
