Antai Indrė iš vilniečių jachtklubo muzikinės laivės išeina po kone 13 metų muitinėje iš darbo, ir sakau jai ta proga, kad buriavimas išties keistai veikia žmones – tie net ir ne iš muitininkų kartais tampa piratais arba kontrabandininkais.
Ji atšauna, kad buriavimas ją veikia kiek kitaip, ir mano pasvarstymui, kad neaišku, ar iš to sekantis girtuokliavimas yra pasekmė, ar vis tik įklimpimo į buriavimą priežastis, pritartų ne tik Dėdė Romas. Kas, aišku, jokiu būdu nesuponuoja minties, kad Indrė staiga tapo girtuokliaujančia kontrabandininke ar kokia akoholio pirate!
Nes šiame tinklaraštyje jau buvo ir apie kito muitininko bei istoriko Gedimino Kulikausko knygą, kaip ir pasakojimas apie lietuvių pakrantės apsaugos jūrininkų tarpukario kovą su spirito kontrabandininkais. Galop, ir tarpukario jūrų skautai aukcione perpirkę konfiskuotąją kontrabandininkų Malaya atsiremontavo ir įgijo savo jūrinį flagmaną Budys, prisidėjusį neabejotinai prie lietuviško buriavimo ir Lietuvos tapimo jūrine valstybe.
Kas vis tik neatėmė lietuvių pasieniečių ir muitininkų aistros į visus tuos nesugaudomus “piratiškus“ buriuotojus, plaukiančius taip “be tikslo“ jūromis, žiūrėti ne kaip į aristokratiškuosius jachtsmenus, išsikeliančius tą savo “neturiu-ką-deklaruoti“ laivo vėliavą, bet į potencialius šmuglerius su lietuviška Trispalve (nes dabartinio LBS dėka savo jachtinės vėliavos mes dabar nebeturime, kaip tarpukaryje turėjome ano LBS dėka).
Nemanykite, kad kitose šalyse ir kitais laikais ta priešprieša tarp iždo įgaliotos plaukiojančios teisėsaugos susirinkti akcizo mokesčius už tą nedeklaruojamą muitinėse ar netgi uždraustą komerciją kada buvo išvis išnykusi, kad ir kiek buriuotojų patys dirbtų pakrančių apsaugoje ar privačiai prisidurtų prie savo gana brangaus pomėgio pafinansavimo kokia nors smulkia neapskaitoma prekyba iš po denio be kasos čekio.
Taip ir Ernest Hemingway pasakojimas “Senis ir jūra“ gimė ne iš Kubos sugautą žuvį į Floridą tarpukariu šiam vežiojant. Taip jau čia aprašytas Jack London krevetėmis ne dėl gurmaniškų paskatų San Francisko įlankoje domėjosi iš vienos, o po to jau kitos, gaudytojų gaudytojo, pusės. Taip ne vien dėl pirmojo šnipų romano per buriavimą fryzų smėlynuose “The Riddle of the Sands“ Erskine Childers laivavirvių tampymu susidomėjo.
Ir nemanykite, kad aš kažkokia kontrabandos propaganda dabar užsiimu!
Niekada to nedariau, nes banaliai nemokėjau, ir jau, ko gero, nebeišmoksiu, o jei bandyčiau, tai žinau, kad mane per patį pirmąjį reisą parištų (čia galėtų būti dzūkiškojo paveldo reklama).
Tik kaip žmogus truputį prie buriavimo, aš grynai iš marinistinės istorijos bei tradicijų (kaip čia aprašyti ir grogo valanda ar šuniškos vachtos tradiciniai tostai nesietini su alkoholizmo propagavimu!), esu linkęs į tokią nepiktybišką anarchiją, todėl vis pakikenu, kai prieš akis iškyla tas vaizdinys su vargšų Lenkijos pasienio saugotojų veidukais, kai dar vakar visa tai jiems dar buvo kontrabanda, o jau nuo 2007 metų gruodžio 21 dienos, suprask, mes irgi esame Šengeno zona, ir todėl visa tai jau ir nebe kontrabanda, bet laisvas prekių judėjimas (įsigaliojo 2008 metų pradžioje – pasieniečiai su muitininkais autobusiukuose prie nebekontroliuojamos sienos dar iki gegužės ilgesingai dūsavo, kiek pamenu).
Tiesa, bedarbiais jie neliko – dauguma buvo perdislokuoti link Nemuno krantų arčiau žiočių ir dzūkiškų miškelių bei jų klaidžių takelių, karts nuo karto patys pričiumpami už susigundymą iš kontrabandininkų malonės pasigerinti savo gerovę, einant tarnybines pareigas.
O ši įžanga reikalinga dar ir tam, kad geriau suprastumėte jūros teikiamų ne tik malonumų, bet ir uždarbių ir pavojų platesnį bei ne visada, deja, derantį su oficialia valdžios pozicija kontekstą.
Iš kontrabandininkų lietuvių liaudyje apdainuoti tėra gal tik knygnešiai, kaip ir Rytprūsių lietuvninkas Bruno Sutkus, vienas efektyviausių Wehrmacht snaiperių 1944-1945 metais, savo biografinėje ir gerokai leidėjų išcenzūruotoje knygoje “Snaiperis“ užsimena, kad tykojimo įgūdžius ugdęsis dar iki karo jaunuoliu kontrabandą per Šešupę gabendamas.
Bet jūrose pirmiau mūsų plaukioti pradėjusiose tautose tokių dainų yra, ir šiandien apie vieną kone jau prieš šimtmetį apdainuotą škuną iš Lunenburgo (Lunenburg – Naujoji Škotija, Kanada), kurioje klausytojai (o juolab – dainos atlikėjai!), kaip tas nutinka romantizuotų Karibų piratų atveju, dabar labiau tapatinasi su neigiamais lyriniais herojais kontrabandininkais, nei kad su jų “teisingais“ priešininkais iš JAV Coast Guard.
Ta škuna vadinosi I’m Alone (iš angl.: Aš Vienišas – suprask, paliktas pats sau), ir šioje dalyje – net trys dainos (!) apie ją, kai antroje dalyje rasite daugiau istorinio konteksto apie pačią škuną ir tuos įvykius, kurie buvo verti apdainavimo.
Na, o trečioji dalis… gal taip neužbėkime įvykiams už akių?
* * *
Nesu tikras, ar pirmiau dainą apie škuną I’m Alone išgirdau angliškai (su airišku tarimu) ir originalią, ar vis tik pirmiau ją iš kaimynų lenkų, kurių buriuotojai išties yra dideli jūrinės dainos (shanty) mėgėjai bei propaguotojai, turintys ne vieną pripražintą atlikėją, tikrai nemažą repertuarą, įskaitant ir išverstas į lenkų kalbą klasikines marinistines dainas, ir netgi rengiantys savo shanty dainų festivalius, kaip mūsiškiai entelygentai panašiai susiburia į visokius “dainuojamos poezijos“ sambūrius ar sąskrydžius.
Ko gero, pačią dainą aš visai netyčia pirmąkart ir užtikau pakeliui beieškodamas originalo dar Olando bei Dėdės Romo padainuotai “Penki iš Albatroso“ liaudiška tampančiai kone pamirštamai dabar dainuškai, kurioje jautėsi nebūtinai kawenski išsireiškimų lenkiškumai, ir apie tą dainą jūs jau galite patys pasiskaityti štai čia tinklaraštyje.
Taip sutampa, kad lenkišką šios dainos “Szkuner I’m Alone“ versiją atlieka grupė Smugglers (liet. kontrabandininkai, šmugelnykai), o lenkišką dainos tekstą jai parašęs Dariusz Ślewa.
Aš jums čia suradau 2008 metais įkeltą klipą iš jų gyvo koncerto 2003 metais Gižycke (ahoy, Mozūrų mėgėjai!), nors iš pradžių dėl tos Orlen degalinės šalia prieplaukos iš dešinės pamaniau, kad veiksmas yra Sztynorte (čia, panašu, yra pietinė Lėcių kanalo dalis, o ne šiaurinė Gižycke), kur mes dar anuomet vakare uostelio tavernoje pakliuvome irgi į shanty atliekančio lenkų buriuotojo Tomasz “Gr0m“ Paciorek koncertą.
Kaip bebūtų, pats lenkiško teksto autorius čia irgi groja gitara (ei, čia trys gitaros!), ir pasirodo klipe antruoju vokalu – va tas ilgaplaukis.
Kodėl miniu jį dar? Nes, deja, Darius jau mirė 2009 metų kovą, sulaukęs 51-erių ir atgrojęs grupėje 20 metų…
Čia pats sau įsidėsiu, ir jums įdomumo dėlei įdedu (kas nemoka kaimynų kalbos – gal moka naudotis google translate?), lenkišką šios dainos Dariusz Ślewa parašytą tekstą, nes dažnai tie tinklapiai su laiku iš interneto prapuola, tai nors čia išliks:
Baksztagiem pruł nasz I’m Alone hen, od Meksyku bram
A Jankes w dziób kopany po piętach deptał nam.
Tysiące beczek rumu od lockerów aż po dno
I nawet kabla luzu choć byś robił nie wiem co.Sam Neptun śpiewał szanty, po cichu sprzyjał nam
Więc bił rekordy I’m Alone, choć groził wciąż Wuj Sam
Na jedną kartę wszystko, jak struna każdy bras
Niech diabli porwą Coast Guard, tak mawiał każdy z nas.A dawniej szkuner I’m Alone hen po łowiskach gnał
Lecz w końcu ryb zabrakło i głód zajrzał w oczy nam.
Za burtę poszły sieci, bo tak krzyczał kobiet tłum.
Jankesi mają ginu dość, postawmy więc na rum.Gdy stawialiśmy żagle, to Coast Guard wpadał w trans
Ta banda bubków w baliach nie miała żadnych szans
Pułapkę zastawili gnoje choć tak dobrze szło
Posłali dzielny I’m Alone z ładunkiem aż na dno.Niejedne w Nowej Szkocji szkuner taki spotkał los
A wszystko przez cholerny głód i wiecznie pusty trzos,
Choć jeden z nich nasz I’m Alone swe miejsce w pieśni ma.
I pewnie Neptun lubi go i w kości na nim gra.I Neptun śpiewa szanty, po cichu sprzyja nam
Choć leży na dnie I’m Alone i śmieje się Wuj Sam
Na jedną kartę wszystko , jak struna każdy bras
Niech diabli porwą Coast Guard, tak mawiał każdy z nas.A ci co pokład I’m Alone kochali jak swój dom
Nie dla nich blaski sławy i nie dla nich w niebie tron.
Niech mają choć ten cichy klang, jeden marny dzwon
I nich każdy do nich woła: Hej, Smuggler z I’m Alone.Niech Neptun śpiewa szanty, po cichu sprzyja nam
Rekordy bije I’m Alone i zamknie się Wuj Sam
Na jedną kartę wszystko, jak struna każdy bras
Niech Smuggler pije tylko rum, tak mawiał każdy z nas.
Beje, savamoksliams gitaristams – lenkiškos dainos akordai yra šie:
Em | G | D
Am7 | Em
Em | G | D
Am | Em
PRIEDAINIAI:
C | G
Am | B7
C | G-B7-Em
Am | Em
* * *
Lietuviškos, kaip minėjau, versijos mes neturime. Bent jau kol kas dar (trečioji dalis gi šiam įrašui neprašyta, ar ne?).
Išvis ir dzūkuojantys dainaviškiai dabar nelabai jau dainuoja, nors dar ir ta jų Varėnos “jūra“ tėra tik kelių Derėžnyčios tvenkinių akvatorija (kurią palei plentą, apsukdamas ir iškyšulį su stabais, aš šiaip a-la Rūta Meilutytė stiliumi be didesnių pastangų šiemet birželio 27-tąją perplaukiau), tai iš kur šitai jūrinei tradicijai jų dainose imtis?
O kalbėti bendrai apie mūsų buriuotojus, kad dainuotų pribembę šantes… na, verkia mano širdis, ir ašarėlės plauna skruostus, ir rieda sūriosios į marių vandenėlį. Nesibaigiančio sopulio tema, aha.
Gi originalią versiją “I’m Alone at Lunenburg NS“ anglų kalba 1979 metais savo albume Tall Ships and Salty Dogs įgrojo ir įdainavo Kanados airių iš Toronto grupė The Irish Rovers, kurios versiją su kiek kitokiais akordais aš įmetu čia (galite rasti ten pat chordu.com ir lenkišką aukščiau paminėtą versiją pagal šiuos akordus taip pat padarytą iš esmės tik per toną žemiau už airišką originalią, nors irgi su vienu papildomu akordu: C, A, Em, G, Am, B, D, E vietoje D, B, F#m, A, E, Bm, C#).
Originalus po pasirodymo CBS televizijos šou 1970-ųjų gale šios dainos autoriaus Will Millar (gimęs 1940, bet vis tik kaip front man paliko The Irish Rovers grupę 1995 metais) tekstas anglų kalba yra štai šis, nors pati daina tapo jau kone liaudiška, nes kaip “savo“ su nedideliais tekstiniais niuansais (atstumas 3000 mylių, bootleg vietoje cargo ir amerikietiškasis gone vietoje britiškesnio done išsireiškime) atlieka, tarkime, ir amerikiečių folk grupė iš Vermonto Woods Tea Company:
We’re running down the coast with a Yankee on our tail,
Loaded down with rum, and blowing every yard of sail.
Saint Pierre and Miquelon, we have your liquid gold
In the sunny gulf of Mexico with a thousand barrels sold….Chorus:
And big seas they were rollin’, we were loaded down with rum,
With the schooner ‘I’m Alone’ out of Lunenburg we come,
We’ll out-sail your fastest gunboat, so catch us if you can
With the Devil in our corner running rum to LouisianeWe were good hard-working fishermen, when prohibition came
With the schooner ‘I’m Alone’, we earned a bit of fame
We threw away our fishing gear, with the money rollin’ in,
America was thirsty, getting tired of bathtub gin…Chorus
We kept the coastguard busy, they never had a chance
To catch us with our cargo, we showed them how to dance.
But in international waters, 2000 miles from home
2 cutters finally got us and they sank the ‘I’m Alone’…Now the Nova Scotia schooners, and the men who ran the rum
Are not much more than stories, now that days of glory’s done.
The bootleg men and sailor men are ghosts that come and go
When the fog rolls in on Lunenburg, you’ll hear them sing below…Chorus
* * *
Ir nemanykite, kad tai vienintelė daina apie šitą alkoholio kontrabandininkų škuną “sausojo“ įstatymo metais!
Savo dainos versiją “The [sinking of the] I’m Alone“ sukūrė ir 1929 metų įvykius apdainavo dar Albert Wade Hemsworth (1916-2002) – kanadiečių folk dainininkas ir dainų autorius, kurio kai kurios dainos, įskaitant ir “Sielininko Valsą“ (apie mūsiškius dzimkas – kažkaip dainų aš nežinau…) jau tapę Kanados dainų nacionaliniu paveldu, nors šiaip jis sukūręs per gyvenimą vos 20 dainų, bet juk ne kiekis svarbu.
Ir jo tekstas, mano galva, gerokai išsamesnis, kurį autorius pagal stilistiką norėjo pateikti tarsi buvus liaudišką tarp baladės ir trumpo epo – štai palyginimui:
Remember, yes, I remember well
The most famous rum-runner of them all,
Remember, yes, I remember well
The most famous rum-runner of them all
She was the schooner from Lunenburg, I’m Alone
And in the Gulf of Mexico she went down
Under fire from a Yankee cutter
On the high seas, outside treaty waterOh, I’m Alone
A long way from Lunenburg she went down
Because skipper John Randell wouldn’t heave-to
On the I’m AloneIt was nineteen hundred and twenty-nine
When the smuggling of liquor was a profitable pastime.
Many a Maritimer didn’t see why
He shouldn’t turn a profit – Uncle Sam was dry
Many a family took on style
Because Prohibition made it very worthwhile
To be a good Samaritan
To long-sufferin’, thirsty AmericansThe schooner’s captain was a wild Newfoundlander,
A hard-drivin’ man, name of John Thomas Randell.
A decorated veteran of the First World War
And a sea-goin’ gentleman adventurer.
From Belize he would take the I’m Alone
Towards the coast of Louisiana
And he’d anchor south of Trinity Shoal
Where he’d meet his man
And discharge the cargo according to planIt was all clear sailing for the I’m Alone
With the profits from six or seven trips salted down.
The coast guard had bothered her a couple of times,
But skipper John’s seamanship had left ’em behind.
One March morning, in the wind and the swell,
She was reachin’ along under jumbo, jib and storm trysail
When the cutter Dexter
Swept in on the I’m Alone’s starboard quarterNow the Dexter’s captain was a very rough man;
He had sworn that he’d never lose the I’m Alone again.
He ran a string of signals, saying: How do you do?
Now you know that I’ll fire if you don’t heave-to!
Skipper John semaphored immediately:
I’m on the high seas and you have no jurisdiction over me.
So the Dexter’s captain
Sent several volleys through the I’m Alone’s riggin’The bullets tore the booms and the sails and the lines –
They even tore a hole in the Red Ensign.
When skipper John saw it, he was fit to be tied
At the disrespect shown to his national pride.
The crew said, “Sir, don’t you trouble your mind;
We’ll all go down together with the old Red Ensign a-flyin’!“
So he signaled to the Dexter:
Shoot and be damned to you, for I’ll not surrender!Well the Dexter opened fire; it didn’t take long
When her guns stitched a seam along the I’m Alone’s waterline.
Skipper John ordered every man to sea –
There was water on the bridge when he himself jumped free.
Stern in the air, the I’m Alone went down:
Such a heavy sea a-runnin’
It’s a wonder only one man was drowned –
The bo’sun was the one
Who was pulled aboard the cutter when his life was goneAnd that’s how it happened; there isn’t much more.
The I’m Alone became an international affair.
Skipper John and his seamen were all released
Because the U.S. government couldn’t make a case.
That kind of violence is bound to happen
When a law like Prohibition sits up and begs to be broken.
And we still recall
The story of the I’m Alone and skipper John Randell
* * *
Kada turime dabar jau tris dainos versijas, tai metas, manau, pasakojimo antrai daliai, kurioje išsiaiškinkime visą kontekstą, kaip išties ten su ta Lunenburgo škuna I’m Alone būta, kodėl ją užsipuolė amerikiečių pakrančių apsauga ir paskandino, bet po to jau oficialiai atsiprašė Kanados ir netgi susimokėjo kompensacijas.
Gana netikėtas posūkis akivaizdžiame alkoholio kontrabandos užfiksuotame incidente, tiesa?
Tad toji antroji dalis bus čia, o aš jums dėkoju už savo balsavimą piniginiais vienetais tinklaraščio plėtros labui per čia.
Ahoy!
