Nemėgstu žiurkių, kas jas mėgsta? Bet man tiesiog oda šiurpsta, kai
pamatau tą rudą gudrų snukelį, ypač ilgą uodegą ir nuolat smalsiai
krutančius ūselius. Tas mažas apvalias akytes ir aštrius dantis
penkiomis eilėmis
Kažkada Graikijoje, Koso saloje tokia gražuolė
įsikraustė gyventi po grindelėmis tarp španhautų, ilgai gyveno grauždama
duonos plutas ir kontrabandines cigaretes, žodžiu gyveno tyliai, bet
nedraugavom. Riešutų sviestas masalui lipniuose spąstuose jos
negąsdino. Kelią pasiklojusi tualetinio popieriaus skiautelėmis
sėkmingai suvalgė geroką gabalą sviesto ir apšlapino pritaškydama
aplinkui. Pribaigė ją tik visiška laivo dehidratacija ir melsvos boš
tabletės sandėliams deratizuoti. Prieš palikdama šį neteisingą pasaulį
atsisveikinimui pragraužė vandens šlangas ir atgulė šalia. Sudžiūvusį
skeletą radom remontuodami vandentiekį..
Vakar sutikau jos reinkarnaciją.
Žiurkės reinkarnuojasi į žiurkes, neturi pasirinkimo. Tačiau genetinėj atminty liko šviesus žudiko/nuodytojo paveikslas. Aš pirmas ją pamačiau Ubudo bare pavadintame gražiu vardu: „The Legends“. Apsilankėme su Nomeda suvilioti laimės valandos akcija: trys už dviejų kainą. Kaipirinja su marrgarita gerokai pakėlė nuotaiką ir pristabdė permanentinį prakaitą. Pakėlęs akis į lubas, suprask į dangų, dėkodamas Viešpačiui pamačiau ją tupinčią ant vietinių legendų motyvais drožinėto medinio karnizo. Mūsų akys susižvalgė, jose galėtum išskaityti neapykantą iš pirmo žvilgsnio. Na, ką, palavinskai?, pagaliau susitikom.. Žinau, ką padarei praeitą vasarą. Tuoj nusileisiu žemyn ir suėsiu tave, ruoškis mirčiai..
– Ten žiurkė, sakau Nomedai. Ji žiūri į mane.
– Kur?, a taip.. matau. Hi hi, kokia graži.
– Graži?, Tau graži, man baisu. Einam iš čia. Bent jau persėskim
toliau, sakau prisiminęs dar negautą nemokamą kokteilį. Toliau nuo
prakeikto karnizo.
– Čia jos visur. Negali jų nebūti, kai taip šiukšlina aplink, paguodė mane meilė. Gerai, sutiko, galim persėsti į salės centrą.
Mes pakeitėm vietą, padavėjai pirštu rodau: thereizrat. Rat, rat, yes, yes, linksmai sutiko padavėja ir nuskubėjo prie baro suplakti eilinio mohito. Išgėriau vienu mauku, atsargiai žvilgtelėjau į paliktą vietą, virš jos vis dar tupėjo mano žiurkė. Kelis kartus neskubriai pavaikščiojo karnizu ieškodama patogesnio būdo nusileisti ant žemės, prieiti ir susipažinti artimiau. Greičiau iš čia, ji vis dar žiūri į mane, sakau Nomedėlei. Aha, juokiasi Nomeda, – žiūri. Gerai, eime drąsuoli. Apmokėję sąskaitą išėjom per šoninius vartelius. Stipriai įsikibau į pagalbos ranką, atsisukau išeidamas. Ji tupėjo, žiūrėjo į mane ir, prisiekiu, šypsojosi..
– Mes dar pasimatysim, gudriai merkdama akytes atsisveikino.
***
Šaltinis: https://www.facebook.com/vytas.palavinskas/posts/10158086856021598
