Paprastai man išgyvenimo jūroje filmai nepatinka – ne todėl, kad ten siaubo elementų per daug, bet kad ten išties buriavimo per mažai.
Ir jei lygintume su Robert Redford monovaidyba 2013 metų filme All Is Lost, kur jo veikėjas nuoširdžiai stengiasi nusibaigti jūroje, bet niekaip tas jam nesigauna, tai tikrai galiu pasiūlyti gerokai įdomesnį ir tikrais įvykiais paremtą 2018 metų islando Baltasar Kormákur režisuotą filmą Adrift:
Į siužetą įpinta truputis meilės istorijos, bet ji išties yra tik pagalbinė pasakojimui – 1983 metais (filmas perteikia šias dienas) 24-metė kalifornietė Tami Lee Oldham-Ashcraft išgyveno Ramiąjame vandenyne po 4-tos kategorijos uragano Raymond sumaitotame Trintella 44 modelio keče Hazaña, kurį jos sužadėtinis 33-metis britas Richard Sharp pervarinėjo iš Taičio į San Diego, ir dėl vyriaujančio vėjo bei srovių ji apsisprendė pasukti į Havajus už 2400 jūrmylių, taip rizikuodama prašauti pro salą, bet sutrumpinti kelionę, nes Kalifornija jau buvo per toli pagal turimus išgyvenimui išteklius.
Nes po vertimosi ir prarastų abiejų stiebų, jokia jachtos elektronika irgi jau nebeveikė, ir ji teturėjo tik klasikines astronavigacijos priemones: sekstantą, stacionarų jachtos kompasą busolėje, astronavigacijos almanachą su jūrlapiais ir laikrodį, nuplauktą greitį mazgais matuodama tiesiog virvele – netgi be lago, kuris, reikia manyti, irgi buvo sugedęs kartu su visa elektronika.
Šiaip GPS gi ir taip tais laikais dar nebuvo prieinamu civiliams – aš buvau įsitikinęs, kad devyniasdešimtųjų pradžioje, kai 1993 metais visi būtini 24 palydovai pradėjo veikti, juos leido POTUS Bill Clinton (prie jo tikslumas buvo 100-150 metrų, ir tik POTUS George W Bush jau kaip ir kariškiams, taip ir civiliams leido be tikslinės paklaidos tą GPS naudoti), bet prieinamu civiliams padarė dar POTUS Ronald Reagan, pasirodo.
Vis tik EPIRB filme yra (COSPAS-SARSAT pradėjo veikti kaip tik 1982 metais).
Šiaip jau, perkeliant siužetą į mūsų dienas, kažkaip reikėtų ir to GPS nebuvimą bei sekstanto naudojimą tarsi įprastinės navigacinės priemonės kažkaip siužetu paaiškinti. Nors netikslumų ten irgi kitų trūksta, kada, tarkime, per bangas jachta lekia labai nedaug surifuotomis burėmis, nors aplink jau siaučia uraganas, apie kurį per radijo orų prognozę spėjo pranešti.
Aišku, jūs gal rasite ir daugiau tokių kabliukų siužetui, kaip ir priežasčių pamokslui, ką mergina darė ne taip. Ji, nepamirškite, buvo gana mėgėjiška ir vos bepradedanti buriuotoja, susipažinusi su amatu vos per keletą mėnesių, atkeliaudama škuna iki Taičio, ir kitų detalių mokėsi veikiau su savo sužadėtiniu jo jachta tarpuose tarp uci-puci ir turškimosi bangose su banglente bei nardymo.
Beje, ji su ant spinakergiko vietoje stiebo išsikeltu štorminiu stakseliu varomoje tokiam takelažui tikrai per ilgoje 44 pėdų (todėl ir filmo pavadinime – apie dreifą) jachtoje išgyveno 41 parą, ir pasiekė Havajus apie pirmą valandą nakties (filme šviesu, ir šiaip Ramusis vandenynas visą laiką jai buvo ramus), dėl ko dar palaukė ryto, kad galėtų į Hilo uostą didžiausioje Havajų saloje įplaukti – ją taip ir įtempė japonų žvejybinis traleris, buvęs netoliese.
Ir kaip pasakė JAV pakrančių apsaugos pareigūnas – ši mergina yra kieta (the lady has some guts – archyvinis straipsnis iš 1983 metų čia).
Ir ji nemetė buriavimo – dar ir išsilaikė po to ASA kapitonišką licenciją!
Bet, kiek mačiau filmo pristatymo metams, tai šeima vis tik turi dabar motorlaivį, nes čia tik ji, nepaisant tokios traumuojančios patirties ir išgyvenimo jūroje, mėgsta bures (kaip ir režisierius, sako), tačiau šeimyniškiams vis tik patinka plaukti paprasčiau ir komfortiškiau.
Filmą verta pažiūrėti, kad suprastum, kaip išties tokioje situacijoje išgyvenama, ir ką turėtum būti pasiruošęs, kad tokiose situacijose būtų kiek lengviau. Ir kad haliucinacijos taip vienatvėje pasilikus gali būti tiek priešu, tiek ir draugu – o jas ilgai atviroje jūroje buriuojantys, sako, visi patiria, tik ne visi apie tai kalba ar pripažįsta.
Kiurksant gal jau besibaigiančiame karantine su visais patogumais, manau, haliucinacijų patiriame tik per tiesioginę vyriausybės transliaciją, bet mes čia turėtume būti ramūs, nes vis tiek kalba arba psichiatras, arba policininkas.
Labai lakios vaizduotės žiūrovams arba ištroškusiems šiurpuliukų žiūrėti nesiūlau, nes filmas arčiau realybės, nei fantazijos, ir neskirtas per daug dramatizuoti buvusių įvykių.
Beje, išgyvenusioji yra parašiusi ir 2002 metais išleistą knygą, kas mėgsta skaityti ir kam norisi ne tiek grožinės, kiek autentiškos literatūros: Red Sky in Mourning: A True Story of Love, Loss, and Survival at Sea.
Deja, bet britas Richard Sharp vis tik neišgyveno ir yra pripažintas dingusiu jūroje…
O čia – ką ji pati pasakoja apie tą įvykį filmo premjeros proga:
Trečioji dalis apie seniausius jachtklubus niekur neprapuolė – ji perstumta dėl šio įrašo, kad jums neatsibostų viena tema, tiesiog savaitei pirmyn.
