Prieš tai dalyje skaitėte, kaip anglų karalius Karolis II, pasiėmęs pramogai olandų tarnybines laives, vadinamas jachtomis, sukūrė pramoginį ir lenktyninį buriavimą.
Tai sekantis žingsnis toliau tebuvo tik susiburti šią pramogą pasičiupusiems buriuotojams į jachtų klubus.
Tačiau gal nustebsite, bet nei olandai, nei anglai, ir net ne pastaruosius nervinantys dabar buriavime prancūzai ar anuomet jūrinėse imperijų dalybose erzinę šiuos ispanai, subūrė tą patį pirmąjį pasaulyje buriavimo klubą!
Dėl šios garbės varžosi…
…rusai ir airiai.
Aišku, pastarieji iki 1922-ųjų buvo tie patys britai, o ir pirmosios jūrinės jachtų lenktynės, kuriose dalyvavo netgi eksperimentinis tokio paties vardo katamaranas, vyko išties Airių jūroje nuo Dublino, apie ką rašiau praeitoje dalyje.
Bet tai rusai, kiūtoję tais laikais toje savo Moskovijoje ir mokėję iš pradžių duokles totorių chanams, po to lietuvių kunigaikščiams, sakysite, kuo čia kaip pirmeiviai išvis dabar dėti jachtinge???
Netgi Maskva tuo “penkių jūrų uostu“ tapo tik sovietmečiu prie Stalino, išrausus Belomoro ir Volgodono kanalus.
* * *
Ir čia vėl dėl jachtingo plėtros kaltu turime buriuojantį valdovą – tą nenuoramą Vakarais dar vokiečių kvartale Maskvoje, kur lankėsi būdamas jaunuoliu prisilakimo ir ištvirkavimo tikslais, susižavėjusį rusų carą Petrą I-ąjį, vėliau sukūrusį Rusijos Imperiją ir taip dar naują titulą sau.
Šis greta vokiečių dar labai žavėjosi ir olandais, iš kurių vėliau įgijo netgi ir laivo statytojo bei dailidės profesiją (nors iš vokiečių dar pirmiau išmoko griauti – artilerijos meno, gavo artileristo patentą ir taip pasirašinėdavo savo memorandumus pavaldiniams kaip bombardyras Petras).
O dar po olandų laivų statyklų jis nusibaladojo ir į minėtąją Angliją, kur laivai statyti, kaip jis pats teigė, ne olandiškai iš akies ar patirties, o jau pagal mokslą ir brėžinius – vadinasi, galima serijiniu būdu paleisti masinę gamybą, nebūnant priklausomu kaskart nuo laivadirbio meistro.
Be abejo, ir jachtingo caras išmokęs ne iš mažai į jo valdžią dėmesį šiaurėje kreipusių jam pavaldžių pomorų, pas kuriuos irgi paburiavęs dar iki savo būsimos kelionės į Europą. Todėl iki dabar rusai buriuotojai ir jūrininkai į savo kalbą prikaišioję ne pomoriškų, bet aprusėjusių olandiškų ir angliškų marinistinių žargonų, kurie ir senąjai lietuvių buriuotojų kartai skamba kaip gimtoji kalba (pripratimas – antra yda), labai dažnai net iki absurdiškų situacijų, kada paprasta anglų kalba parašytą autoriaus pasakojimą “specialistai“ mums išverčia į nesuprantamą skaitytojams ruso-olandiškų žodžių kratinį, kaip nutiko ir su Joshua Slocum knygos vertimu.
Caras va šiuo botiku taip ir yra išmokęs buriavimo iš dar Petro I tėvui (Petras buvo sūnus iš antrosios santuokos) carui Aleksėjui Michailovičiui olandiškos pinasos tipo karo laivo Oriol (užgrobtas Stepono Razino kazokų 1670-aisiais Astrachanėje) dar 1667-aisiais atvykusio prie Okos upės statyti olando Carsten Brandt (apie 1630-1693), kuris jau carui Petrui I šią upinę valtį suremontavęs ir į burvaltę, pavadintą botiku, pavertęs.
Šis olandas po to padėjo carui Petrui I pastatyti Pleščejevo ežere (Jaroslavo srityje dabar) dar dvi mažas fregatas ir tris kitas jachtas šio Pramoginiam Laivynui, kuris išties buvo būsimo rusų karinio laivyno, kaip ir tuomet Petro suorganizuoti jo paaugliškai pramogai Pramoginiai Pulkai – rusų armijos, pirmtakai, o ne tas pramoginių jachtų laivynas, kaip anglų karaliaus Karolio II atveju.
Ir taip savo Maskvos Kremliaus pašonėje iš pradžių Jauzos upėje, o po to dar ir Прося́нский tvenkinyje prie Izmailovo žvėryno (dabar nusausintas) ir vėliau Pereslavlio ežere buriavęs pramogai. Ir šioji aistra carą nuvedė galop ir pas atšiauriuosius pomorus (caro jie savo laisvo žmogaus laikysena nesužavėjo), ir pas rusų pirklius į Archangelską, kur lankėsi ir anglai, o po viso šito – jau ne tik paburiuoti, aišku, nusigrūdęs ir į Europą, į kurią nusprendė per švedus (apie juos irgi dar bus), kone savo vidiniu ežeru Baltijos jūrą pavertusius, sau langą į civilizuotą pasaulį išsimušti.
Tad kurdamas savo imperiją, jau ne tik naująją sostinę arčiau jūros projektavo pagal jį sužavėjusio Amsterdamo pavyzdį su kanalais vietoje gatvių, bet ir savo imperatorišku įsaku privertė visą naująją nomenklatūrą pradėti irgi čia buriuoti privaloma tvarka, padovanojęs iš valstybės (ar jo kišenės – koks carui skirtumas!) iždo net 141 laivę (t.y. 10 jachtų, 75 ledroges, 21 baržą ir dar kitokių valčių), kuriuos šie privalėjo savo sąskaita jau prižiūrėti ir atstatyti naujai, kuomet susidėvi.
Taip šis prievartinis caro paskirto Nevos komisaro (sic!) Potiomkino, dar vadinto ir Nevos admirolu, oficialiai prižiūrimas buriavimo klubas (komisaras laivių stovį tikrino triskart per vasarą), pavadintas Nevos Laivynu (Невский флот), buvo įsteigtas Sankt-Peterburge 1718 metų balandžio 12 dieną (net 3 metais anksčiau Rusijos Imperijos paskelbimo!) – anksčiau iki bet kokių jachtklubų atsiradimo.
Iš pradžių irstytis valtimis, o vėliau jau ir buriuoti jachtomis, Nevos Laivynui buvo privaloma po 2-4 valandas, priklausomai nuo metų laiko, kiekvieną sekmadienį tarsi į mišias.
Ir praleisti šį buriavimą jo nariui tik su pateisinama priežastimi buvo leidžiama vos du plaukimus per mėnesį. Jei pats dalyvauti negalėdavęs, tai privalėjo atsiųsti namiškius, o labiausiai vaikus, kad tie šitaip priprastų prie vandens. Baudos prasidėdavo nuo tuometinių 3 rublių už pirmą kartą, po to – 6, trečiąkart 9 ir t.t. Mokėdavę pusę baudos, jei pasišalindavę anksčiau laiko. Kiekviena laivė privalėjo turėti apmokytą vairininką ir du jūreivius.
Buvo įsakyta susirinkti į Nevos komisaro nurodytą vietą pagal specialų pabūklo signalą, o skirstytis tik jam nuleidus vėliavą savo laive – va toks priverstinai pramoginis paburiavimas pagal caro užgaidą.
Nors šios civiliams laivės pradėtos statyti Sankt-Peterburgo statyklose dar 1716 metais, kaip matome iš šios Aleksėjaus Zubovo Sankt-Peterburgo panoramos, tad neformaliai dar paburiuota, matyt, kiek anksčiau iki šio formalaus Nevos Laivyno sukūrimo:
Po imperatoriaus Petro I-ojo mirties 1724 metais, šis Nevos Laivynas, atidavęs pagarbą per laidotuvių ceremoniją dalyvavusiam caro taip mėgtam botikui, iš esmės pabiro, aišku, nors formaliai jo niekas net ir neišformavo – bet kas prievarta suburiama, tas juk nėra tvaru, prapuolus prižiūrėtojams.
Tačiau vis tik 1731 metais ta pramoginio buriavimo veikla Nevoje, prisimenant Petrą Didįjį, vėl pabandyta atnaujinti – tiek imperatorės Onos (Anos Romanovos, Jono V dukros), tiek ir vėliau rusų imperatorės Elžbietos (Jelizavetos Romanovos, nesantuokinės Petro I ir Kotrynos I dukros).
Tačiau ši buriavimo pramoga irgi neatgijo ir į jokį suburtą ar pačių susiburtą klubą dar daugiau nei šimtmetį neišvirto.
* * *
Sutikime, kai pats valdovas yra buriuotojas, tai ir pavaldiniams vien dėl jų karjeros verta prisidėti prie jo laisvalaikio veiklos, o šios abi imperatorės, matomai, buriavimą sostinėje Sankt-Peterburge atgaivinti norėjo ne tam, kad pačios Nevoje buriuotų, bet tik savo valdžios legitymumą susieti su Petro Didžiojo paveldu.
Nes taip Onai (valdė po Petro II 1730-1740 metais) imperatorius Petras I tebuvo tik dėdė, o nesantuokinė Petro I dukra Elžbieta (gimė dveji metai iki Petras I susituokė su Kotryna I, mergautinė – Marta Helena Skowrońska, kuri nuo 1724 metų buvo ir imperatore net po Petro I mirties iki savo mirties 1727 metais) Rusijos caro ir imperatoriaus sostą uzurpavo 1741 metais, pašalindama iš sosto (į kurį atėjo 1740 metais) dar kūdikiu buvusį Jono V provaikaitį Joną VI, kuris pagal tėvo liniją net ir nebuvo Romanovas, o iš Brunswick-Bevern giminės (šiaip Anglijos ar Rusijos valdovai, tradiciškai, nelabai ir “vietinių“ kilmės buvę ar yra – vokiečiai istorijoje išties daugiausiai valdovų visoms karalystėms Europoje yra davę).
Ir todėl jau tik po kone pusantro šimto metų 1895 metų gegužės 1-ąją rusų imperatorius Mykolas II (Николай II) patvirtino nebe Nevos Laivyno, o jau imperatoriškojo Nevos jachtklubo statutą, suteikdamas šiam “Aukščiausiai patvirtinto Nevos Jacht-Klubo, esančio Jos Imperatoriškos Didenybės Didžiosios Kunigaikštienės Ksenijos Aleksandrovnos augustiškoje globoje“ (Высочайше утверждённый Невский яхт-клуб, состоящий под Августейшим покровительством Ея Императорского Высочества Великой Княгини Ксении Александровны) vardą (liežuvį nusilauši, kol per raciją uosto tarnybai praneši, kas tavo namų uostas).
Ir patvirtino dar naują šio jachtklubo vėliavą, turėjusią tapti bendra Rusijos Imperijos visiems kitiems jachtklubams laivo vėliava (ensign), kurios pagrindas naudotas dar Krymo karo metu Baltijoje rusų muitinei atskiriant nuosavus Rusijos komercinius laivus – taip Rusijos karo laivyno vėliavoje šv. Andriaus įstrižinį mėlyną kryžių civilių laivėms pasukus 45 laipsnių kampu į šv. Jurgio statmeną kryžių (dažnai jos sukūrimą klaidingai priskiria dar Petrui I – bet išties buvusią Nevos Laivyno vėliavą žr. aukščiau):
Palauk, dabar sakysite, kažkur jau šitas dizainas yra tikrai matytas!
O taip – tai juk mūsų pačių dabartinės Karinės Jūrų Pajėgos, 1992 metais nukniaukę tarpukario Lietuvos Jacht-Klubo 1921 metų vėliavą, savotiškai dabar yra tapę tarsi Rusijos Imperatoriškojo Jacht-Klubo tautiniu filialu (žr. žemiau)…
Be abejo, po 1917 metų Rusijos revoliucijų ir sekusio pilietinio karo suiručių taip turėjusiais būti Rusijos Jachtklubo, kaip bendros visų jachtklubų sąjungos, tokiais autonominiais filialiais, tapusiais jau tautiniais ir nebepriklausomais jachtklubais, vėliavos vienur buvusios Rusijos imperijos teritorijose netyčia įsitvirtino, kaip kad nutiko Lietuvoje, o kitur buvo “angažuotų nacionalistų“ pakeistos, kaip kad kaimynų lenkų atveju.
Šie lenkų buriuotojai, pradėję burtis dar nuo 1918 metų, iš pradžių savo nacionalinio Lenkijos Jachtklubo (YKP – Yacht Klub Polski, įregistruoto 1924 m. gruodžio 10 d.), turėjusio teisę steigti filialus ir kituose miestuose, vėliavoje iki pat 1927 metų naudojo šio dizaino žemiau raudoną šv. Andriaus kryžių ne baltame, bet mėlyname fone (dabartinėje likęs tik apvadas, o senąją naudoja kaip regatų vėliavą, ir netgi tokio dizaino vėliava yra YKP komodoro kokardoje).
Bet iki jų anksčiau Tčeve (lenk. Tczew; vok. Dirschau) prie Gdansko 1922 metais įsisteigęs Pirmasis Lenkų Jachtų Klubas (Pierwszy Polski Klub Yachtowy), pervadintas į Polski Klub Morski (kurio viena pirmų iš dviejų jachtų vadinosi mūsų valdovo Witold vardu…), naudoja iki dabar lygiai tokio paties, tik atvirkštinio (!) dizaino savo klubo vėliavą ir vėluką – jų šv. Andriaus kryžius yra mėlynas, tad dar artimesnis Rusijos karinio jūrų laivyno vėliavos dizainui (kurį, reikia pastebėti, kaip tautinę vėliavą šiaip jau naudoja ir Naujoji Škotija Kanadoje, kai tikroji Škotija Jungtinėje Karalystėje naudoja atvirkštinių spalvų šv. Andriaus įstrižinį kryžių baltą mėlyname fone):
Nors, beje, aukščiau matoma Imperatoriškojo Nevos Jachtklubo vėliava išties tapo jei ne visiškai Rusijos jachtklubų filialų, tai tuo pagrindu – ir tautinei bei valstybinei suomių vėliavoms, atėjusi nuo Helsinkio (tuomet švediškai Rusijoje vadinto Helsingforsu) jachtklubo.
Bet dabar šio Nyländsk Jaktklub dabartinė vėliava ir vėlukas – yra jau ketvirtoji 1919 metų versija:
Ir va, pastebėsiu, kad šis Helsinkio jachtklubas netgi buvo įsteigtas gerokai anksčiau už rusų Imperatoriškąjį Nevos Jachtklubą!
Nes net 34 metais anksčiau už rusiškąjį, suomiams jų jachtklubo statutą (veikiau, tai vis tik švedams Suomijos Didžiojoje Kunigaikštystėje Rusijos Imperijoje – švedų kalba yra iki šiol oficialioji klubo kalba; įsivaizduokite, jei ir dabar koks Klaipėdos jachtklubas kalbėtų vokiškai, o Vilniaus jachtklubas – lenkiškai) patvirtino net ne paskutinis rusų caras Mykolas II, o dar jo senelis caras Aleksandras II, 1861 metais kovo 4 dieną – kitą dieną po to, kai caras pasirašė įsaką apie baudžiavos Rusijos Imperijoje panaikinimą.
Ir štai kaip atrodė dar kitų, be lietuviškojo, periferinių Imperatoriškojo Rusijos Jachtklubo filijalų, tapusių nepriklausomais tautiniais jachklubais, vėliavos:
Dar turiu ta proga ir vėl grįžti prie aukščiau paminėtų lenkų: jų dar Dancingo “laisvojo miesto“ laikais tarpukaryje įsisteigęs studentiškasis jachtklubas AKM Gdansk (Akademicki Klub Morski w Gdańsku) prie vokiečių daugumos ir tarptautinių reikalavimų, atėmus uostą ir miestą iš Vokietijos (vis tik mūsų Klaipėda nors tarpukariu ir buvo autonominis kraštas, tačiau vis tik pavaldus Lietuvos valstybei Kaune!), be abejo, negalėjo naudoti Lenkijos vėliavos pagrindu padaryto vėluko – todėl jų vėlukas iki dabar yra toks pats, kaip paveiksliuke 1920-1925 metais Estų Jūrinio Jachtklubo!
O jei jau kalbame apie mums dar labai gerai pažįstamus kryžius vėlukuose, tai ir už paminėtąjį tą suomių švediškąjį jachtklubą yra senesnis ir dabar seniausiu vokišku laikomas “kryžiuočių“ jachtklubas Segelclub Rhe, įsteigtas Karaliaučiuje 1855 metais, o po Rytprūsių sovietinės okupacijos 1945-aisiais persikėlęs į Hamburgo priemiestį.
Sugrįžus vokiečiams 1939 metais į savo Rytprūsių žemes, iš esmės šis vėlukas (realiai – Kaizerio Jachtklubo) su raudonu apvadu, paliekant tarpą tarp jo ir kryžiaus, bei nacių herbu su svastika buvo visų vietinių “lenkų“, “lietuvių“, “latvių“ ir “estų“ vokiškos administracijos prižiūrimų “jachtklubų“ vėluku.
* * *
O minėtasis rusų Nevos jachtklubas taip irgi po 1917 metų sekusių politinių revoliucijų, pilietinio karo ir ekonominių suiručių šiaip ne taip pratempė dar 23 metus iki pat 1940-ųjų, būdamas, aišku, jau nebe buriuotojų klubu, o tik valstybine įstaiga kaip prieglobsčiu dar 18-kai sportinių “visuomeninių“ organizacijų, kol ir vėl buvo net ir tokiu statusu sovietų valdžios uždarytas.
Ir tada darkart jau sovietinis vėl kaip įstaiga su inventoriumi ir infrastruktūra, ir tik taip mūsų sovietukams pagal jų “jachtklubo“ sąvoką suprantamas, atidarytas tik per SSRS politinį atšilimą 1958 metais.
Bet, deja, nors ir pratempęs taip visą socializmą (o Maskvos olimpiados metu 1980 metais buriavimo centru buvo Piritos jachtklubas prie Talino) ir po to sekusias visas prichvatizacijas ir banditų razborkes per visus Linksmuosius Devyniasdešimtuosius ir paskesnes reorganizacijas, jau 2009 metais Rusijos gynybos ministro Anatolijaus “Taburetkino“ Serdiukovo buvo išbrauktas iš Rusijos karinio laivyno biudžeto ir pavaldumo sąrašų, formaliai pripažinus nerentabiliu, ir taip iš esmės eilinį kartą vėl pribaigus šio Nevos jachtų klubo-neklubo istoriją, kurią dažniausiai bandoma pritempti prie Petrą I menančių laikų ir pramoginio buriavimo pradžios Nevoje.
* * *
Tačiau Peterburge prie Nevos išties ne vien tik šio oficialaus jachtklubo būta!
Dar iki Imperatoriškojo Nevos Jacht-Klubo įsteigimo 1895-aisiais ir jo statuto patvirtinimo rusų imperatoriaus Mykolo II, taip irgi gegužės 1-ąją (dėl ko man netgi kyla klausimas, ar kalbama ne apie tą patį jachtklubą, kuris reorganizuotas?), bet 1846-aisiais generolo-majoro, turtuolio, lošėjo ir kolekcionieriaus garsaus dar poeto Aleksandro Puškino laikais, kunigaikščio Aleksandro Lobanovo-Rostovskio iniciatyva, kuris tapo ir pirmuoju komodoru, buvo įsteigtas Sankt-Peterburgo Imperatoriškasis Jacht-Klubas (Санкт-Петербургский Императорский яхт-клуб).
Šis klubas, jei buvo atskirai nuo minėtojo Nevos Imperatoriškojo Jacht-Klubo, veikiau turėtų būti vadinamas buriuotojų, o ne bendrai jachtklubu (apie skirtumus rašiau čia).
Ir šis jau džentelmenų klubo tipo rusiškasis klubas buvo laikomas Sankt-Peterburge tikrai vienu prašmatniausių ir elitinių (jame vienu metu netgi narių skaičius buvo ribotas iki 125 narių), nes, išskyrus imperatoriškos šeimos ir diplomatinio korpuso narius, visus kitus klubo narius (dvariškius, aukštus valdininkus ir leibgvardijos karininkus) priimdavę tik slaptu balsavimu baltais ir juodais rutuliais, kur juodas rutulys skaičiavimo metu numušdavęs penkis baltus rutulius, balsavime reiškusius balsus už (ir sakoma, kad būta tokių piktybiškų klubo narių, kurie visada metę tik juodus rutulius).
Aišku, 1917-aisiais klubas jau nustojo egzistuoti, nesulaukęs, ko gero, netgi bolševikinio valdžios perversmo lapkričio pradžioje.
* * *
Bet vis tik dar 1860 metais kovo 14 dieną buvo įsteigtas prie Nevos ir kitas, ir tikras jachtklubas – Sankt-Peterburgo Upinis Jacht-Klubas arba vėliau – tiesiog Centrinis Upinis Jachtklubas (Центральный речной яхт-клуб).
Štai kaip atrodė jums iš anksčiau jau pažįstamos jo vėliavos ir vėlukai (emblema kairiame viršutiniame kampe – tai Sankt-Peterburgo miesto herbas):
Šiaip Rusijoje 1850-ųjų galui buriavimu susidomėjo jau ir ne dvarininkai ir aristokratija, bet prakutę buržujai ir inteligentai.
Kadangi jiems kaip nekilmingiems imperatoriškasis aukščiau minėtasis jachtklubas, įsteigtas 1846-aisiais, buvo uždarytas, tai peterburgietis Cezaris Kavos įsigijo Anglijoje 17 pėdų burvaltę Забава (iš rus. k.: Pramoga) ir su savo draugais V. Poznanskiu ir N. Vilkinsu pradėjo reguliariai buriuoti Nevoje. Jie išsinuomavo stovėjimo vietą Vidurinėje Nevkoje, o vėliau suorganizavo būrelį “Visų galų jūreivis“ (rus. Моряк на все руки).
Būrelis pritraukė susidomėjimą ir kitų miestiečių, ir taip 1859 metais buvo suorganizuotas burinio sporto mėgėjų “Nevos botikų klubas“ (rus. Клуб Невских ботиков), neužilgo pasitvirtinęs savo statutą (statutas patvirtintas Jūros ministerijoje 1860 m. kovo 14 d., kur gavo oficialų pavadinimą Sankt-Peterburgo Upinis Jachtklubas – Санкт-Петербургский Речной яхт-клуб), numačiusį narystės teisę visiems luomams, pasitvirtintas vėlukas ir pirmuoju komodoru išrinktas jau minėtasis Vasilijus Poznanskis.
Ir taip 1860-aisiais šis jachtklubas pradėjo savo pirmąjį oficialųjį buriavimo sezoną, o už penkerių metų turėjo apie 200 narių ir virš 80 laivių, kai nuo 1864-ųjų patys turėjo jau ir nuosavą burvalčių ir jachtų statyklą, o nuo 1873-ųjų pradėjo leisti savaitraštį “Jachta“ (rus. Яхта; pirminis pavadinimas Памятный листoк Санкт-Петербургского Речного яхт-клуба), bei nuo 1874 metų organizavo pirmuosius nemokamus Peterburge kursus, skirtus šturmanams ir škiperiams bei laivadirbiams ir remontininkams.
Buvo sukaupta didžiulė jūrinės ir buriuotojiškos literatūros biblioteka. Dar ir nuo 1875-ųjų, pastatę ledroges Метель (iš rusų k. Pūga), paskatino ir buriavimo ant ledo sporto vystymąsi. Vien per pirmuosius 50 metų šis išties tikrasis savo esme jachtklubas į buriavimą įtraukė virš 2700 žmonių (taip netgi olimpinių 1912-ųjų metų išvakarėse numatė vargingo jaunimo be pinigų įtraukimo į buriavimą įstatus ir principus), įsigijo 533 jachtas ir suorganizavo virš 500 lenktynių, itin aktyviai dalyvaudami 1911-1912 metais visose buriavimo varžybose.
O 1910 metais klubo 50-mečio proga caras Mykolas II suteikė ir savo imperatoriškąją globą – labai būdinga tradicija ir karališkiems britų jachtklubams.
Taip būtent šis, o ne anie du minėtieji imperatoriškieji rusų elitiniai klubai ar su Petro I mirtimi išties ir užsibaigęs Nevos Laivynas, tapo Rusijoje pavyzdžiu visiems kitiems pradėjusiems kurtis jachtklubams. O pačiame Peterburge iki 1917-ųjų metų šis jachtklubas buvo ir vienas aktyviausių bendravimui visuomeninių klubui, kuriame itin mėgo rinktis leibgvardijos karininkai.
Po 1917 metų bardako daug jachtų buvo išplukdyta į užsienį. Klubas iš esmės nustojo veikti.
Likusias teko remontuoti, ir 1919 metais bolševikai dar neišgrobtą ir nesunaikintą jachtklubo turtą perėmė ir pradėjo jaunimui bandyti vėl organizuoti jūrinį ir buriuotojišką mokymą, tačiau 1924-aisiais visa veikla centralizuotai perduota valdyti profsąjungoms – klubas pervadintas į Centrinį Upinį Jacht-Klubą.
Tad ir bendrai nuo čia jau buvo nebe savanoriška savivalda klube, o vis tik sovietinių organizacijų ir reorganizacijų seka, kuri didelės reikšmės svarstomam klausimui nebeturi – netgi ir vėlukas pakeistas kaip naujai ir visiškai kitai, nei buvusioji, organizacijai:
Šiuo metu šis profsąjunginis jachtklubas kaip visuomeninė įstaiga ir uostelis, turintis virš 100 jachtų ir galintis prieplaukose sutalpinti iki 350 laivių, yra šalia jūrinio jachtklubo (marinos) Petro saloje už Petro Pasažo tarp Mažosios Nevos ir Mažosios Nevkos upių žiočių, nors savo vietą istorijoje keitė, kaip ir oficialius pavadinimus (dabar vadinasi profsąjungų, o iki tol vadinosi “Trud“ – iš rusų k. “Darbas“).
Kai 1980-ųjų olimpiadai sovietai teikėsi šį jachtklubą atnaujinti, kad turėtų kur rengti savo buriavimo rinktinę (kol olimpinė buriavimo bazė buvo statoma Piritoje šalia Talino), tai iki tol šis jachtklubas buvęs didžiausiu visoje SSRS.
Ir jei ne sovietmetis su visu savo balaganu, tai, ko gero, vis tik pats Nevos Laivyno steigėjas caras Petras I būtų džiaugęsis būtent šio upinio jachtklubo atsiradimu Nevos pakrantėse, kurį realiau laikyti buriavimo tradicijos ir Nevos Laivyno tęsėju.
* * *
Be abejo, rusai negalėjo būti jokie jachtingo judėjimo propaguotojai pasaulyje – ne tik dėl to, kad Rusijos imperija ekonomiškai gerokai vilkosi iš paskos likusiai Europai ir visam civilizuotam pasauliui (pasaulinis jachtingo ir JAV ekonominis bumas – tame pačiame laikotarpyje), bet kad ir kultūriškai sėmėsi savo netgi valdomose teritorijose Livonijoje (iš esmės – iš Baltijos vokiečių, kurie iki Pirmojo Pasaulinio Karo imtinai sudarė Rusijos karo laivyno karininkijos pagrindą), Suomijoje (kaip iš ten gyvenančios irgi mažumos – švedų) ar Lietuvoje bei Lenkijoje iš laisvamanių šlėktų ir kultūros centrais buvusių dvarų valdytojų (ir su visa puokšte nepriklausomybės siekusių sukilimų, aišku).
O europinę civilizaciją galėjo rusai eksportuoti savo karių durtuvais tik į Kaukazą bei Vidurinę Aziją, kur, žinia, buriavimui ir jachtoms net geografiškai tarp kalnų ar stepių bei dykrų daug galimybių nėra (ir pralaimėtas britams bei prancūzams Krymo karas išvis taikos sutartimi paliko Rusiją pusę amžiaus netgi be karo laivyno Juodojoje jūroje!).
Ir todėl dabar net priėjimą prie jūros turinčių vietinių nepriklausomų tautų, tarkime, kartvelų, ką mačiau lankydamasis Tbilisyje ir jų “jūrų jachtklube“, supratimas apie jachtas ir buriavimą yra, kaip čia švelniai pasakius, bulvių rūsio lygyje, nors šie galėtų visai pelnytai ir oriai muštis į krūtinę, kaip jie buvo Rusijos Imperijos viena iš titulinių tautų ar vyndarystės net graikus išmokę (pamenate pirmoje dalyje apie Jasono argonautų šutvę Kolhidoje?), nes dabar nišinis ir ne tik snobų atrandamas gintarinis vynas fermentuojamas jau ir į Italiją eksportuojamuose tam gaminti skirtuose biblijinius laikus menančiuose ąsočiuose kvevriuose – va kur mes galime padėti jiems išvystyti net ne tautinį krepšinį, o būtent buriavimą.
Suprantama, ir ne tai, kad Anglijos karalius Karolis II buvo puse amžiaus pirmesnis jachtsmenas už Rusijos carą Petrą I, ir net ne tai, kad nei Imperatoriškasis Nevos Jachtklubas, nei Centrinis Upinis Jachtklubas juk net nebuvo tęsiniai to pirmojo Nevos Laivyno (nors rusai labai mėgsta tą pritempti), kadangi kūrėsi iš naujo tuščioje vietoje.
Ir net ne tai, kad nei vieno formaliai nebeliko Peterburge ta pradine organizacine forma iki šių dienų, išskyrus molus ir švartavimosi vietas, sovietukų klaidingai vadinamas “jachtklubais“. Nes aš vis tik sakiau, rašydamas apie jachtklubus, ir darkart pasikartosiu – tai apie žmones ir jų savivaldą, o ne apie betoną ir prieplaukas jachtoms.
Todėl ir šioji dalis tebuvo tik dar vienas kontekstą apibrėžiantis prologas į jachtklubų istorija, kuri jau išties prasideda ketvirtoje dalyje!
Ahoy!
Ir ačiū ne tik skaitantiems ir komentuojantiems, bet ir paremiantiems šį mano rašymą per paypal ar ebank čia.
