Valgyti reikia mokėti. Reikia mokėti ne tik ką valgyti, bet ir kur, kaip, kada ir su kuo. Kokius gėrimus gerti, kokias dainas dainuoti. Į mane nežiūrėk (arba pažiūrėk) – nė pusės to nemoku. Užtat žinau su kuo.
Kai laivas saugiai prišvartuotas, atitikmuo Azijoje – užinkaruotas, pirmas dalykas išsilaipinus pasėdėti restorane, suprask pavalgyti. Pamiršti ryžius su makaronais, sasyskas ir tušonkę, konservuotus ananasus, kukurūzus skardinėse ir beskonius žaliuosius žirnelius. Iš vaikystės patinka kilkė pomidorų padaže, bet kur gauti? Duona supelija trečią dieną, gelbsti džiūvėsiai, apie tai jau rašiau.
O dabar apie maistą tolimam krante. Pasiekę žemę lendam į šešėlį. Aplinkui vandenų želdynai ir nuspėjamos pelkės. Keliukas iki prieplaukos gerokai užaugęs. Maždaug vidudienis, karšta, drėgna, nė gyvos dvasios. Domas tikrina ryšio galimybes, aš tyliai dairausi aplink. Akimis ieškau konteinerio, rankose du didžiuliai maišai neorganinių šiukšlių. Nedidelės prieplaukos mole sumūrytas didžiulis dalinai įstiklintas pastatas atrodo apleistas, kitapus galinės sienos nedidelis sąvartynas. Žalias rūdžių dėmėmis margintas konteineris pilnas buitinio remonto atliekų, saulėje linksmai blyksi daužyto stiklo lakštai. Ten palieku dvigubu mazgu užrištus juodus maišus, pilnus mūsų ką tik buvusio gyvenimo artefaktų.
Eime, pirštu rodo vienintelę galimą kryptį Domas. Kažką radau. Tripadvaizeriai vertina gerai, jei bus blogai, ten dar yra makdonaldas. Iki miestelio koks kilometras. Tolumoje virš mangrovių matosi ažūrinis telekomunikacinės antenos bokštas, šalia ant balto mečetės kupolo spindi apverstas pusmėnulis.
Iš pažiūros eiti koks pusvalandis, bet jau už kelių minučių takelis išplatėja, kelkraščiuose prasideda nesibaigiančios improvizuotos tvoros. Arčiau centro bambukines keičia molinės, vėliau mūrinės. Po kojomis atsiranda asfalto fragmentai, gatvės pabaigoje susiliejantys į vientisą apkramtytą blyną. Beveik atėjom. Žiedinės sankryžos formos aikštėje stovi dviaukščiai namukai, kažkoks administracinis pastatas su vėliava ir pavėsinė su mediniais suolais nieko neveikimui. Restoranas, kelios parduotuvėlės įsikūrę pirmuose apsilaupiusių namukų aukštuose. Makdonaldas atokiau, šalia petronium degalinės. Mes einam į restoraną.
Atvira salė, palubėj sukasi plačiasparnis ventiliatorius, penki staliukai ir kėdės. Jokio baro, tik už bambukinės sienelės po dideliu metaliniu gaubtu dega viryklės ugnis. Trys darbuotojai, visi vyrai nosiarykles rūpestingai pridengę kaukėmis. Kiniečiai, iškart nusprendė Domas, kinų virtuvė. Neblogai. Kaip supratai? Iš respiratorių? – Iš kvapo, gerai kvepia, atvira ugnis ir sultinys dideliam puode, sukabintos keptos antys, aišku, kad kiniečiai, pasisekė. Meniu lapo nėra, patiekalų nuotraukos su hieroglifais (vertimas vietine transkripcija) atspausdinti ant pageltusio tento prikaltas virš bambukinės tvorelės. Patiekalai suprantami be vertimo, bliūduose sriuba, lėkštėse mėsa, puodeliuose ryžiai. Kažkokia nustebusi žuvis su žalumynais, krabas ant nugaros ir keturios didelės krevetės.
Heliou heliou, virš mūsų
pasilenkęs padavėjas pasiūlo: alaus? Bintang, tiger arba ankor (skonis
vienodas, jau patikrinta..)? Bintang. Okei. Nedelsdamas atneša du
buteliukus alaus, čia pat mikliai atidaro, pastato ant stalo. Velkom. Ko
pageidausit?
Kchmm, prieš kalbėdamas atsikosiu. Padavėjas lengvai
atsilenkia, – jūs ne iš Kinijos?, apie virusą pajuokavo (?). Mes iš
Europos, nuraminam, norėtume pavalgyti.. Kokios sriubos turit? Turim,
turim.. Su grybais? Turim. Su jūros gėrybėmis? Turim. Saldžiarūgštė?
Saldžiarūgštė, turim. Ko bepaklausi – turim. Vodka? Vodka, cha cha cha,
vodka neturim.. Gal dar alaus, nurenka tuščius butelius nuo stalo.
Gerai, dar du. Alkio akys didelės. Nesam alkani, vis tiek užsisakom
visko daug, pamiršę porcijų dydį, džiaugdamiesi juokinga kaina. Po
keleto minučių stalas nukrautas iki kraštų, viskas labai skanu, norisi
dar, taip iki negalėjimo. Paskui tingiai sėdim mėgaudamiesi
ventiliatoriumi, riebaluotais pirštais tingiai braukydami telefonus,
abejingai dairydamiesi aplinkui. Ko nesuvalgėm, paprašom supakuoti, ko
nesuvalgysim laive, atiduosim žuvims (žuvims pasiseks dar ne kartą), o
kol kas ruošiamės sunkiausiam dienos išbandymui – ilgai kelionei namo.
***
Šaltinis: https://www.facebook.com/vytas.palavinskas/posts/10158095573966598
