Be šlipso – toks dress-code visuotinu nebyliu sutarimu taikomas jau ne pirmi metai nenuoramos Bitlo (pagal pasą, taip pažeidžiant dabar ES direktyvą dėl GDPR, žinomam kaip Darius Gerasimavičius) organizuojamiems žurnalo Vėjo!3 vardu Metų Buriuotojo Apdovanojimams.
Aišku, šie yra nuo seno plačiai žinomi siaurame rate (jei buriuotojus lyginsite bendrame tautiečių kontekste), nes LBS šulai vienais metais primetė, kad jų vardu dalinama garbė ir šlovė ne tuo kursu nuėjo, tai “atėmė“ nacionalinį buriuotojų apdovanojimų statusą ir rengia patys dabar jau kelinti (prisipažinsiu, net nežinau kelinti, kai tokie dar plačiau žinomesni) metai savo nuosavą, į ką Bitlui išties yra nusišvilpti, nes jo sugalvoti MBA dabar, galima drąsiai sakyti, išvis yra tarptautiniai (apie tai irgi žemiau) – o ir kitų tokių juk MBA nėra.
Ir ką jūs jam?
Nieko.
Tai jis jums pats gali apdovanojimą sugalvoti ir įteikti, ką jis ir taip mėgsta daryti saviems padalindamas, tik dėl solidumo dar kokią ne mažiau savų komisiją susikviečia, kurie savi iš savų labiau nusipelno – duotų visiems, šis gerasis žmogus, bet sponsorių iš kur tiek Lietuvoje pririnkti?
Ir, kaip minėjau, nors jo MBA kokios nors LBS nėra pripažįstami nacionaliniais per se, bet šiemet, 2020 metų sausio 11 dieną, šeštadienį, įvykę MBA-2019 turėjo dar ir tarptautinį svečią. Ir ne bet kokį.
O iš esmės tokį, dėl kurio aš, mažai regatiniais reikalais besidomintis, iškart užsirašiau laiką kalendoriaus priminyklėje ir atvairavau nuo Varėnos jūros į Vilniaus Paviljoną, kuriame dar ir pernai po karo laivo vėliavos pergabenimo į prezidentūros filialą (apie ką, manau, būtina dar parašyti) pats buvau MBA-2018, po ko tuomet ir susirgau gripo virusą pasigavęs (ypač, kai po chauffe geri kolą, užkąsdamas BigMac stoties antrame perone prie trečio kelio, snyguriuojant iš pilko sostinės dangaus kažkokiu baltu brudu, nuo kurio atpratai Linksmojoje Anglijoje, ir dar traukiniui gerokai vėluojant, taip pačiam beklausant rusakalbės pranešėjos per garsiakalbį google yngliš pažodine kalba skelbiančios, kad traukinys jau kelinta valanda nuo bėgių persimetė ant vieškelio ir kažkur klaidžioja kaip Klajojantis Olandas tėviškės kloniais ir laukais – nebūčiau aš anglų kalbos mokytoju).
Kaip bebūtų, jei pernai užsukti į MBA buvo tiesiog pakeliui (ypač, kai Dėdė Romas apdovanojimas už nuopelnus Lietuvos buriavimui – nes o kaip gi be jo?), tai šiemet jau mane atginė smalsumas.
Juolab, kad ne kasdien atvyksta tokio lygio svečiai iš buriuotojų pasaulio, ir šių metų MBA acte d’ouverture buvo ne šiaip senų mielų vakaronių pas Bitlą formato be šlipso – svečias buvo estas Uku Randma, gimęs 1963m. vasario 6 dieną ir pernai Golden Globe Race iškovojęs trečią vietą.
Kas iš esmės juk reiškia, kad šiose vienutininkų lenktynėse aplink pasaulį be sustojimo 1968-1969 metų stiliaus laivėmis ir pagal to meto retro taisykles jis juk finišavo… ketvirtas! Ir dar palyginkime, nors gal nederėtų pusės amžiaus skirtumą turint omeny: pirmųjų originalių lenktynių nugalėtojas seras Robin Knox-Johnston finišavo po 312 dienų, kai Uku Randmaa – per 253 dienas.
Ir susidomėjimą ateiti paklausyti tokio žmogaus kėlė ir tai, kad esu skaitęs abi knygas apie to meto GGR lenktynes – Bernard Moitessier (1925.04.10-1994.06.16) La Longue Route (aš turiu vertimą į anglų The Long Way) ir minėtojo sero William Robert Patrick Knox-Johnston (g.1939.03.17 – prasilenkėme su juo rankos atstumu Londone St Katharine Dock per atidarymo ceremoniją jo organizuojamai Clipper Round the World Race 2015) knygą A World of My Own.
Savo ruožtu Uku Randmaa jau parašęs ir išleidęs estiškai savo knygą, kurios pagrindą sudaro jo ir jo žmonos dienoraščiai – vienas rašė jūroje, kita, pagimdžiusi dvynukus (sako, kad jis turi dabar šešis vaikus jau…), aprašinėjo savo jausmus ir mintis krante vyro plaukimo metu.
Bendrai jo žmona buvo ir jo pagrindiniu vadovu rengiantis šiai regatai, ir jo palaikytoja – auksas pigesnis už tokią moterį, manyčiau!
Tai va su esto knyga problema tame, kad ji yra estiškai.
Dar neišversta į anglų, o jiedu ketina išversti į rusų – nežinau kodėl nusprendė, kad ten daugiau skaitytojų atras. Rusai knygos tekstą pavogs ir išplatins nemokamai vos toji pasirodys, kaip ne kartą nutikę – nors jie ir iš anglų kreivai-šleivai išsiverstų, kas irgi jiems būdinga. Bet ką aš išmanau knygų leidyboje, aišku.
Man kiek gaila, kad pokalbio su Uku Randmaa Bitlo techninis jaunimas viso neištransliavo ir neįrašė – ta pati istorija nutiko ir Ambersail klubui organizavus susitikimą su a.a. Mange, kurio dalį, paaiškėjo, vienintelis aš ir tebuvau nufilmavęs. Bet gal Bitlas turi kažkur užslėptą įrašą, apie kurį aš nežinau, nors sėdėjau pirmoje eilėje, o aparatūra buvo man už nugaros?
Kaip bebūtų, klausiausi su malonumu, ir dar gal pakyrėjau klausimais pokalbio palaikymui (mano klausimų buvo, aišku, vieno tiek, kiek likusios auditorijos kartu sudėjus). Kai kuriuos atsakymus dar pamenu.
Tarkime, dėl vandenyno užterštumo plastiku jis kažko konkretaus pasakyti negali, kiek ten mes visokių baisių ekofašistinių filmukų prisižiūrėję, nes jūra jo maršrute buvo švari. Problemą matė kitur, kai jau aš panašiai apie ekologiją paklausiau – apžalose, nes visų laivių dugnai apžėlė jau po keletos mėnesį, kas stabdė jų lenktynes.
Pats Uku Randmaa pasigailėjo nepasiėmęs nardymo kaukės ir šiltesnio nardymo kostiumo, nes su turimu buvo vėsoka, o po vandeniu itin sūriame vandenyne akys nelabai mato. Ir dar ryklių baimė suomį, tarkime, atbaidė nuo noro įlįsti, kai lenktynių nebaigęs rusas, pamenu pranešimus, nebuvo linkęs išvis lipti į tokį šaltą vandenį.
Tada aš dar paklausiau, ar labai Uku keikėsi dėl ekologijos, kai teko apžalas gremžti – vis tik apželia dugnai sparčiau švino priedus priešapžaliniame sluoksnyje uždraudus (nes nu tai vargšai planktoniukai, uci-puci – o kas vietoje suriko dideli laivai priversti toksiškomis cheminėmis medžiagomis dažnai dugnus padengti ir ženkliai dėl to padidėjusi tarša bei finansų sąnaudos, tai viskas gretutėms, manau, comme if faut?). Jis šyptelėjo ir daugiau koncentravosi į technines sprendimo detales – vis tik tą procedūrą teko atlikinėti viduryje vandenyno vienam pačiam.
O kas geresnis kulinaras? Aišku, žmona!
Kaip galėjo tokią palikti ir tiek išplaukti, ir dar gimus dvynukams? Na, ji palaikė – išsisuko diplomatiškai, abiem jiems šypsantis. Ir kitąkart jau plauks nebe lenktynėse ir visa šeima – jam ši regata buvo trečias apiplaukimas aplink pasaulį.
Plius, gana daug buriuotojiškos informacijos – ir kodėl pasirinko Rastler 36, ir kodėl ši laivė, rupūžė, tokia brangi, ir ką turėjo pasirengęs kritiniams atvejams, ir kaip lenkėsi su viena senute pamišėle netoli Horno per kone šimtą jūrmylių, tai bėdavojantis per raciją, tik neužkliūk, ir pan.
Kartais ir vietą nustatyti būdavę sunku – naudotis GPS buvo draudžiama, o sekstantui ne visada buvo į ką taikytis trigonometriniam skaičiavimui. Ir kiek jam maisto telikę – parodė vieną iš vos keleto likusių sauso davinio pakuočių, nes paskutinius keletą mėnesių iki finišo maitinosi tuo, ką jūroje sugaudavęs. Beje, sako, kad vandenynų žuvys dažniausiai kimba tik milžiniškos (kažkaip prisiminiau Waterworld su Kevin Costner…), tai jas ir išlupti sunkiau, o ir kuo didesnė, tuo neskanesnė.
Aišku, paklausiau, ar toks vienutininko buriavimas per tokius išbandymus vandenynuose yra įmanomas tik estams, nes lietuvių dar neturime nei vieno (kol kas!) tą padariusį – gal tai būdingas estams jų charakterio bruožas?
Uku Randmaa užtikrino, kad ilgai netruks, ir lietuviai tikrai tą padarys.
Jis kažkaip nesureikšmina savo pasiekimo – kai buriuoji jūroje nuo 3 metų, tai kažkaip kitaip savo gyvenimo ir neįsivaizduoji. O Dėdė Romas, sakė prie baro vėliau, jį dar škecą prisimena iš Piritos laikų (ko Dėdė Romas neprisimena, įdomu – tas išvis yra vaikščiojanti buriavimo istorija, kurį reikia pričiupti apklausai ir metraščio surašymui, kol dar jis neišplaukė į geresnius anapusinius vandenis markitančių kirkinti).
Na, o tai, ką ir dėl ko apdovanojo per MBA-2019, tai žiūrėkite Vėjo!3 svetainėje.
Man, atsisveikinus su Uku Randmaa ir jo žmona, dar svarbu buvo su mielais kolegomis pabendrauti, net jei ne viskas sukosi tik apie buriavimą, o buvo ir plaukimo uolingu farvateriu netoli estų salų ypatumai su gyvu buriuotojiškos lietuvių literatūros klasiku, ir Lietuvos švietimo problemos (dr Paulius V. Subačius), ir kad jauniems tėveliams labai nereikia pergyventi dėl savo vaidmens vaiko motyvavimo (iš savo pedagoginės patirties, kalbantis su Augustu, kuris mokėsi iš tamstos trenerio kaip ant seklumų Galvėje sėdėti), ir apie finansinio raštingumo projektą (čia jau Vilius T. pasidomėjo mano suintersuotumu), ir tuzinas temų, klausimų ir idėjų su Virgu pakeliui į kalną pėstute ir važiuoti nuo jo, nes su Virginijumi kitaip nebūna (žr. Baladę apie Carpe Diem).
Ir bendrai paėmus, tai ačiū Bitlui, kad jis nerimsta ir visa tai organizuoja. O jei galite kažką padaryti geriau – visada prašom, bet tai tas juk vis tiek tuomet dar ką nors susigalvos.
O kas vakarėlyje nebuvo ir Cuba Libre su manimi negurkšnojo, tiems ačiū, kad skaitėte čia, bet praleidote, žinokite, gerokai daugiau, nei čia aš parašiau.
Ahoy!
Šaltinis: https://skipperltu.wordpress.com/2020/01/22/mba-2019/
