Ir dar vieną dovaną gavau ankstų 2020 metų vasario 17-osios rytą – švyturių fanatikas Aidas Jurkštas atsiuntė lenkų rašytojo Henryk Sienkiewicz 1881 metais išleistą apsakymą (ar kaip įvardinta dėl trijų formalių dalių skirstymo – novelę) Latarnik.
Ši knygelė – tai lietuviškas 1908 metų J. Margevičiaus vertimas Jūros švyturio sargas, redaguotas 1922 metais Jono Jablonskio ir 2020 metais, stengiantis atkurti senobinį autoriaus teksto stilių, Aido Jurkšto; ISBN 978-83-947026-6-3:
Apsakymas išties labai mėgstamas lenkų moksleivių, ir, ko gero, skaitomas smagiau, nei Jono Biliūno Kliudžiau ar Brisiaus galas, nors galas pagrindinio herojaus toks liūdnokas, tačiau autoriaus pateiktas tarsi suteikiantis viltį.
Sakoma, kad pagrindinis herojus turėjęs ir prototipą – ponas Sellawa buvęs irgi švyturio prižiūrėtojas, kuris buvo atleistas irgi už aplaidumą darbe, nes užsiskaitęs lenkų rašytojo ir poeto Zygmunt Kaczkowski apsakymo Murdelio (tai kroatiškos kilmės šlėktiškas herbas, turintis keletą atmainų, ir kuriam priklausė taip pat lietuviškos giminės – pvz. Mykolas Žilinskas, kurio vardo galerija yra Kaune).
Reikia nepamiršti ir istorinio konteksto – rašyta iš JAV, į kur 1876 metais ponas Henryk Sienkiewicz buvo išvykęs. Pagrindinis veikėjas ponas Skawinski – senas 1830-1831 metų sukilimo ulonas, kartu pakariavęs ir JAV pilietiniame bei kituose mažiau mums svarbesniuose karuose, apdovanotas juose keturiais kryžiais už drąsą, buvęs vėliau ir jūreiviu. Taip likimo vėtytas ir mėtytas senatvėje netikėtai gauna iš JAV konsulo ramią tarnybą dar tuomet tik statomo Panamos kanalo prieigose esančiame švyturyje nuošalioje akmeningoje salelėje.
Ir viskas būtų gerai, kol vieną dieną po to, kai iš pirmos algos puse jos parėmė Lenkų Draugiją Nau-Jorke (New Jork), ateina Adam Mickewicz poema Pan Tadeusz, kurią žino ir lietuviai dėl pirmųjų jos eilučių:
Lietuva, Tėvyne mano...
Aha, mūsų himno autorius dr Vincas Kudirka, iki nesusiprato esąs lietuvis ir iš “lenko“ atsivertė į mūsų tautietį, irgi buvo, ko gero, įkvėptas šio Vilniaus debošyriaus poeto eilių, nes Tautišką Giesmę juk tuo pačiu pradėjo.
Poema pažadina ir švyturio prižiūrėtojo užspaustą tėvynės Lietuvos (!) ilgesį, kurį geriausiai jaučia dabar ir lietuvių emigrantai (kuriems priklausiau ir aš). Juk Lenkijos ir Lietuvos valstybės, Abiejų Tautų Respublikos, tuomet gi jau nebuvo, ir dar nebuvo nei atkurtos Lenkijos, nei atkurtos Lietuvos atskirų Respublikų. Todėl novelė savotiškai yra rašytojo literatūrinis manifestas tautiečiams apie tai, kas žydams iki Izraelio atkūrimo buvo religinis ir tautinis mitas apie jų Pažadėtąją Žemę.
Bet dar vienas įdomumas atsiradęs dabar išleistoje knygelėje dėka jos redaktoriaus Aido – gi įžanga parašyta Lenkijos Nacionalinės Jūrų Muziejaus (Gdanske) Bičiulių Draugijos Valdybos vardu, o ši savo ruožtu įsteigė jūrinių švyturių mylėtojų apdovanojimą Bliza (kašubų tarme – švyturys), kurio bronzinį ženklelį gauna kiekvienas turistas, aplankęs su tam skirtu švyturių pasu 5 Lenkijos jūrinius švyturius, kai sidabrinį – už visus švyturius Lenkijoje bei auksinį – už dar 3 švyturius užsienyje.
Kitaip tariant, dabar va jau ir lietuviškas švyturių turizmas kviečia taip lengviau gauti ir auksinį Bliza ženklelį, nes tris švyturius mes mielai jiems juk irgi taip pristatytume lankymui (jei tik Kuršmarių užsiskaito)! Tai dabar suprantamas ir tas Aido slaptas planas šiame sąmoksle!
Ir jei klausiate dabar, o tai kuo čia tie lenkai mums, patriotams lietuviams, dėti, tai gal tuo, kad geros kaimynų marinistinės iniciatyvos tikrai vertos ir mūsų dėmesio, ir tikrai sakiau bei pakartosiu, kaip mums iki mozūriškojo masinio buriavimo vis mokytis bei to lygio siekti, taip ir čia, panašu, šio leidinio redaktorius imasi iniciatyvos savo hobio srityje.
Visi ženklelių gavėjai kartu gauna ir lenkišką knygelę Latarnik, o lietuviškoje pas mus išleistoje dabar dar ir gausu iliustracijų švyturiais – kur du Nidos švyturio paveiksliukai yra iš Aido kolekcijos. Nesu tikras, kad rasite laisvai prekyboje ją įsigyti, tai kreipkitės tiesiai į knygos redaktorių.
O nemokantiems skaityti (nors ką jūs iki čia darėte?), tai kol dar neišimta, tai youtube siūlo trumpametražį meninį 1976 metų lenkų filmą pagal šią novelę čia:
Ir kam norisi lietuviškų Savų Krantų su švyturiu, tai užbaigiu Žilvino Žvagulio dainos klipu pagal Gintaro Zdebskio eiles:
Smagaus skaitymo, žiūrėjimo ir klausymo!
Trečioji dalis apie jachtklubus, primenu, irgi niekur neprapuolė, ir yra suplanuota ateinančiai savaitei čia nuo kovo 5 dienos.
Ahoy!
***
Šaltinis: https://skipperltu.wordpress.com/2020/02/27/latarnik/
